Koks didelis pasaulis supa mus – pradedant garsu ir šviesa, baigiant jausmais ir supratimu. Bet kiek mūsų gražių minčių ir idėjų, vaizdinių miršta vos žybtelėję: blyksnis kaip tolimas žaibas užgęsta ir išnyksta nesugrįžtamai. Kiek daug žvaigždžių įsižiebia, bet niekad taip ir nesuspindi visu ryškumu – taip ryškiai, kaip suspindėjo Motiejaus Gustaičio žvaigždė Lazdijuose. Kunigo, poeto simbolisto, vertėjo ir kultūros tyrinėtojo, pedagogo, kurio vardu 1995 m. pavadinta mūsų gimnazija, žvaigždė tebešviečia mums iki šiol.
Gimnazijoje nuo senų laikų tradicija tapo mokinių ir mokytojų organizuota eisena į Lazdijų kapinaites, kur Dzūkijos smėlio kalnelyje amžino poilsio atgulė žymus tautos švietėjas, visų kartų Mokytojas, amžinųjų tiesų ir vertybių – meilės, doros, teisingumo, sąžinės – puoselėtojas Motiejus Gustaitis. Dabar, kai vyksta kova už didesnį, gardesnį kąsnį, Motiejaus Gustaičio mintys, idėjos, pagaliau jo paties šviesus asmeninis pavyzdys šiandien mums tarsi katekizmas, stiprybės garantas.
Motiejaus Gustaičio žodžiai:
Mūsų tikslas – kelt tėvynė,
Kelt iš karsto, iš žabangų
Į gyvybę ir į dangų,
Kelt į sąžinės gadynę:
Kad tėvų stipri tauta
Būt laiminga ir tvirta.
Motiejaus Gustaičio požiūris į žmones, politiką, visuomeninį gyvenimą buvo labai humaniškas ir net pranašiškas. Tautiškumas, pagarba ir meilė tėvynei žus, jei
Tautišką meilę išvysim,
Kovosim vieni prieš kitus
Lietuvą vaidais pražudysim,
Vaikai mūs iškriks į vergus. (M. Gustaitis).
Įsiklausę į šiuos žodžius, mes ir be mitingų prie Seimo suvokiame, kad Motiejus Gustaitis, būdamas didis humanistas, seniai išsakė tokias mintis, kurios jau daugiau kaip šimtmetį aktualios ir tarsi būtų pasakytos šiandien.
Mums, Lazdijų krašto žmonėms, Motiejaus Gustaičio gyvenimas, jo darbai, talentas ir gebėjimai yra pavyzdys, kaip reikia mylėti tėvynę ir darbuotis jos labui. Motiejus Gustaitis dėkojo Viešpačiui, kad jam pasiūlė „darbą prastą, kasdieninį“, tačiau ir kasdieninį darbą dirbdamas jis tikrai daug padarė tautos švietimui, mokslui, kultūrai ir menui. Nuo jaunų dienų poetas linko į dailę, muziką ir literatūrą, gilinosi į muzikos teoriją, pats dirigavo Seinų klierikų chorui, vėliau Regensburge studijavo bažnytinę teisę, o gyvendamas Lazdijuose, rašė operai „Gaustas ir Zapsė“ libretą apie gražiausius mūsų krašto ežerus, kuriuos skiria siaura žemės juosta. Esame dėkingi Lazdijų kameriniam chorui, kuris, pagerbdamas Motiejaus Gustaičio indėlį į muzikos fondą, pasivadino „Gausto“ vardu.
1897 m. Motiejus Gustaitis išvykęs į Friburgą studijuoti literatūros ir meno istorijos, kūrė eilėraščius, pasirašydamas Balandžio slapyvardžiu. Vėliau jis vadovavo „Žiburio“ draugijai, kurios veikla buvo plačiai paplitusi Dzūkijoje ir Suvalkijoje.
1914 m. jis išvyko į Ameriką rinkti lėšų „Žiburio“ draugijai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui apsistojo Jaroslavlyje, o grįžęs į Lietuvą dirbo Seinų gimnazijos, kuri lenkams okupavus Seinus, 1920 m. sausio 12 dieną persikėlė į Lazdijus, direktoriumi. Čia jis dirbo iki mirties 1927 m.
Į amžinojo poilsio vietą Dzūkijos krašto Šviesulį palydėjo tūkstančiai žmonių, tuometinė spauda skaudžiai reagavo į jo netektį.
Vienui vienas beskrajoju
Tarp grožybių, tarp pavojų,
Vienui vienas padausiuos!
Ūžia audros, gimdo tvaną,
Bet nestengia sielą mano
Paskandinti debesiuos.
Jei gyvenimo verpetuose Motiejus Gustaitis jautėsi „vienui vienas“, tai atgulęs amžino poilsio vietoje, šalia savęs jautė jo kolegų mokytojų Mato Palionio, Jono Vaitiekūno, Simono Vaznelio dvasią, o vėliau, arčiau jo ramybę rado vėlesnės įsimintinos asmenybės: Viktorija Kauzonienė, Irena Burdulienė, Cezarija Svetulevičienė, dar vėliau – Vytautė Zmirskienė, Juozas Rėkus, Pranas Maceina, Česlovas Šerkšnas, Bronė Mačėnaitė, Marija Janulevičienė, Stasys Štarolis, Vladas Mikelionis ir kt. Praeitą vasarą šį pasaulį paliko Dzūkijos kultūrinio bei švietėjiško gyvenimo siela Birutė Vanagienė ir daugelis kitų šviesulių. Štai šiuose kapuose ilsisi įvairių kartų mokytojai, kurie arba buvo Motiejaus Gustaičio mokiniai, arba jo idėjų sekėjai.
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
