…kas ežeras
tai vis kitoks lietus
Veisiejo mėlynas
Ančios geltonas
o Snaigyno baltas
jis byra iš dangaus
kaip gėlės
kaip žiedai
kaip ugnys
o šito ežero lietus
bespalvis
nes ežeras vadinasi
Bedugnis…
(Romas Sadauskas)
Lapkričio 17 d. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos aktų salėje šiais gražiais prozininko, publicisto bei poeto Romo Sadausko žodžiais apie Dzūkijos ežerus buvo pradėtas Petro Čerkelio tapybos darbų parodos „Lazdijų krašto ežerai“ pristatymas. Parodos atidaryme dalyvavo Petro Čerkelio dukra Jolanta Černiauskienė, anūkė Živilė Gražulevičienė su vyru, proanūkė Viltė Gražulevičiūtė, mokytojai, mokiniai bei dailininką gerai pažinę lazdijiečiai.
Parodą pristatė Petro Čerkelio proanūkė Viltė Gražulevičiūtė. Ji džiaugėsi, kad Lazdijų rajone gimė, gyveno daug žymių žmonių: kunigas, poetas, mokytojas, visuomenininkas Motiejus Gustaitis; mokytoja, poetė Salomėja Nėris; dailininkas, visuomenės veikėjas Antanas Žmuidzinavičius; kompozitorius, choro dirigentas Česlovas Sasnauskas; dainininkė Veronika Povilionienė; kylančios žvaigždės Indrė Launikonytė, Rokas Jančiauskas… Yra žmonių, kurie mažiau žinomi Lietuvoje, tačiau gerai žinomi arba puikiai žinomi ir prisimenami savame – Lazdijų krašte: tai rašytojos Genė Semenienė, Jadvyga Vailionienė, Zuzana Urbonaitė ir daug kitų.
Tarp jų – ir šviesios atminties tautodailininkas, pedagogas Petras Čerkelis, kurio tapybos darbai kalba patys už save. Dailininkas gimė 1935 m. liepos 6 dieną Gustonyse (Joniškėlio vls., Biržų aps.). 1954 m. baigė Joniškėlio vidurinę mokyklą. Piešti pradėjo dar besimokydamas šioje mokykloje. Labiausiai jam patiko tapyti gamtą: ežerus, upę, kaimo vaizdus. Dar ir dabar jo dukra Jolanta Černiauskienė savo namuose saugo vieną iš pirmųjų tėvo piešinių, pieštą pieštukais.
Talentingas žmogus, nebaigęs jokių specialių dailės mokslų, 1973 m. pagal paskyrimą atvyksta dirbti į Lazdijus. Žmona Danguolė ir dukra Jolanta dar pasiliko gyventi Biržuose. Sugrįžęs atostogų pas šeimą, jis sakė: ,,Jeigu būtų galima rojų nukelti į žemę, – tai būtų Lazdijų rajonas“. Po metų į Lazdijus gyventi persikėlė visa Čerkelių šeima. Dzūkijos krašte menininkui teko dirbti pedagoginį darbą Veisiejuose, vėliau Lazdijų vidurinėje mokykloje (dabar Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija).
Tautodailininkas sukūrė nemažai darbų gamtos tema. Pasak dukters Jolantos, tėvelis daug piešinių piešė iš savo fantazijos, tačiau pati gražiausia kūryba atsivėrė gamtoje – ši tarsi diktavo jam, ką piešti. Gamtos grožis dailininkui buvo tarsi ramybės oazė: ten begalinis mėlynas dangus, ežerai, miškai… Petras Čerkelis tarsi gyveno gamtoje ir mokėsi iš jos. Nenuostabu, kad tikroji dailininko mūza – gamta. Nes jam gamtoje buvo ramu ir gera. Mokytojas piešė ir žmones, tačiau vis tik kūrybinio įkvėpimo džiaugsmas buvo gamta.
Petro Čerkelio tapybos darbų „Lazdijų krašto ežerai“ pristatyme dalyvavusi jo dukra Jolanta Čerkelytė-Černiauskienė pasakojo apie tėvo pomėgius, apie tai, kaip jis mokėjo įsiklausyti į save, kokių turėjo svajonių ir kaip puikiai jas įgyvendino piešdamas. „Jis gebėjo atrasti, gauti ir pasiimti iš gamtos tai, kas jam miela ir patrauklu. Natūralu, kad jo švarko kišenėje visada būdavo pieštukas ir baltas popieriaus lapas“, – sakė Jolanta.
Dailininkas Petras Čerkelis sukūrė daugiau kaip 300 darbų – unikalių, emocingų bei įspūdingų. Jis parengė personalines parodas Lazdijuose, Veisiejuose, Alytuje, Kaune, Panevėžyje. Jo piešinius spausdino rajono ir Lietuvos periodiniai leidiniai. Dailininkas iliustravo Lazdijų rajono literatų kūrybos antologijos knygą „Esame dzūkai“ (1997 m.), Genės Semenienės, Jadvygos Vailionienės, Antano Pupienio parašytus apsakymus, humoreskas. Nes Petras Čerkelis – žinomas mūsų krašto žmogus, o jo darbai suprantami ir artimi grožio pasiilgusiai sielai.
Tad spalvotą ir gražią rudens dieną Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos aktų salėje buvo pristatoma mokytojo ir dailininko Petro Čerkelio tapybos darbų paroda „Lazdijų krašto ežerai“. Čia galima atpažinti tyvuliuojančius „Ančios“ (1976 m.), „Veisiejo“ (1978 m.), „Metelio“ (1976 m.), „Snaigyno“ (1978 m.), „Zapsio“ (1978 m.), „Dumblio“ (1976 m.) ir kitus gražiausius Dzūkijos ežerus. Visi darbai atlikti aliejine tapyba arba guašu ant kartono. Lazdijų krašto ežerai pavaizduoti tiksliai bei tikroviškai atkartojant gamtos formas. Darbuose įamžintas tikslus Lazdijų krašto ežerų kraštovaizdis, lengvai galima atpažinti vietoves. Darbai pasižymi ežerų įvairove, gamtos detalių grožiu. Menininkas gamtoje pamatęs nepakartojamą vaizdą, jį tuoj pat eskizuodavo. Gamta Petrui Čerkeliui suteikė harmonijos bei relaksacijos jausmą, lėmė netgi paveikslo nuotaiką, priminė gamtos amžinumą ir žmogaus gyvenimo trapumą.
Palaipsniui augo meistriškumas, skleidėsi gilesnis, filosofiškesnis mąstymas. Iš paprastosios dailės (romantinių peizažų) pereinama prie vaizduojamosios dailės šakos – grafikos. Grafikos darbuose mokytojas išreiškė savo jausmus, išgyvenimus, nuotaiką, tiesiog davė vaizduotei laisvę. Be tapybos, grafikos, menininkas dar ir drožinėjo įvairias skulptūrėles, lipdė iš molio.
Daug šiltų prisiminimų bei gražių padėkos žodžių parodos „Lazdijų krašto ežerai“ pristatymo metu išsakė buvusios P. Čerkelio kolegės – dailės mokytoja Jūratė Baranauskienė, istorijos mokytoja Audronė Pileckienė. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, laikinai einanti direktoriaus pareigas Virginija Spitrienė pasidžiaugė, kad Petro Čerkelio „menas jo darbovietę – Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją – pripildė šviesos ir šilumos“. Ji visos gimnazijos bendruomenės vardu dėkojo dukrai, anūkei ir proanūkei už suteiktą galimybę dar kartą iš arčiau pažinti nuostabų mūsų krašto kraštovaizdį. V. Spitrienė padovanojo dukrai Jolantai paveikslą, linkėdama, kad namuose vyrautų šiluma ir jaukumas.
Tačiau pačiais gražiausiais ir nesumeluotais prisiminimais pasidalino anūkė Živilė Gražulevičienė. Ji kalbėjo apie tai, koks buvo jos senelis ir kiek daug giedro ir vaikiško džiaugsmo, šypsenų suteikė vaikystėje. Jis visuomet mokėjo šypsotis, leistis į nuotykius, mokėjo sužavėti, įkvėpti, patikėti…
Parodos pristatymą vainikavo Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos merginų ansamblis, kuriam vadovauja muzikos mokytoja Laima Kupstė. Merginos atliko 2 dainas: Eglės Sirvydaitės „Mano namai“ ir Pauliaus Širvio eilėmis parašytą dainą „Ateisiu tylią naktį“.
Mieli parodos lankytojai, leiskite grožiui per akis pasiekti širdį, pasimėgaukite nuostabaus grožio Dzūkijos ežerais, turtinga mūsų krašto gamta. Pasidžiaukite „mažais dalykais, nes vieną dieną galite atsigręžti ir pamatyti, kad iš tiesų jie buvo dideli“ (rašytojas Robertas Brault).
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
Nuotraukų autorius Ignas Barišauskas, 2gb klasės mokinys
