Lietuvių prozininkas Ričardas Gavelis yra pasakęs: „Būti savimi anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi.“ Ak, kokie teisingi rašytojo žodžiai! Juk kiekvienas iš mūsų turime širdžiai mielų pomėgių, kuriuos puoselėdami suvokiame turį vienokių ar kitokių talentų.
Balandžio – gegužės mėnesiais Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos III aukšto fojė veikė išskirtinė originali paroda „Tradiciniai lietuvių rankdarbiai: medinės kaukės ir šiaudiniai sodai“. Medinių kaukių autoriai – Veisiejų TVM profesinio mokymo įstaigos staliaus – dailidės specialybės vyr. profesijos mokytojas Vidmantas Kyga ir jo mokiniai.
Druskininkietis Vidmantas Kyga Veisiejų TVM profesinio mokymo įstaigoje mokinius ne tik moko staliaus amato, bet ir pats kuria iš medžio. Vienas iš daugelio profesijos mokytojo V. Kygos darbų – varteliai šeimos restoranui „Forto dvaras“. Mokytojas yra surengęs daugybę savo ir savo mokinių darbų parodų Druskininkų miesto reprezentacinėse erdvėse.
Parodoje buvo galima susipažinti su itin subtiliomis kaukėmis, kurios, pasak mokytojo Vidmanto Kygos, reikalavo didelės kantrybės, išmonės ir laiko.
KAUKĖ žmogų lydi nuo priešistorinių laikų. Kaukės – (vad. „ličynos“) veido apdangalas, vaizduojantis žmogaus, gyvūno ar fantastinės būtybės galvą. Anksčiau kaukės buvo daromos iš medžio žievės, avies ar kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, senų apyvokos reikmenų ir kitų medžiagų. Kartais dažomos ryškiomis spalvomis. Ypač populiarios buvo medinės kaukės. Joms būdingas sveikas liaudies humoras, satyra. Kaukės vartotos nuo senų laikų teatralizuotose liaudies apeigose (per Užgavėnes, Velykas, vestuves).
Šių dienų kaukės modelis nulipdomas iš plastilino, tik po to sukurto personažo bruožai išskaptuojami medienoje. Užbaigtas gaminys dažomas anilino dažais, o jiems išdžiūvus, įtrinamas vašku, kuris paslepia nereikalingus įbrėžimus ir suteikia matinį blizgesį. Apdailai naudojamos įvairios medžiagos ir priedai: pakulos, linai, kailio atraižos, senos kepurės ir kt. Nuo sienų dairosi raganos, ubagai, velniai, čigonai, žydeliai, vypsančios bedantės burnos, didelės kumpos nosys. Lankytojai turėjo itin retą progą pasigrožėti medžio drožybos darbais. Akį viliojo 17 medinių kaukių.
Menotyrinės medžiagos apie lietuvių tradicines kaukes nėra daug. Atskiri straipsniai skelbiami periodinėje spaudoje tradicinių švenčių progomis. Modernioje kultūroje populiariausios šventės, kuriose naudojamos kaukės, yra Užgavėnės ir Vėlinės. Atskirų personažų būna per Pelenų dieną.
Antroji paroda, kuri dar eksponuojama III–ojo aukšto fojė – ŠIAUDINIAI SODAI. Sodus rišo ir parodą parengė tradicinių amatų meistrė, meno kūrėja Lina Živatkauskaitė–Žaliauskienė ir jos mokiniai. Beje, ši žinoma moteris yra surengusi įvairiose kultūros įstaigose ne vieną šiaudinių sodų parodą. Ji aktyviai garsina senąjį pynimo amatą vesdama įvairius edukacinius renginius netradicinėse erdvėse. Pasak Linos Živatkauskaitės–Žaliauskienės, kabantieji sodai mus skatina mąstyti ir kalbėti apie tvarumą, tradicijas, papročius, kultūros paveldą, kūrybiškumą. Yra kalbama, jog Dzūkijoje kabančiųjų sodų paskirtis buvo gaudyti muses. Šį objektą galime laikyti kaip simbolį, kuris sklando tarp žemės ir dangaus. Tai vieni iš nuostabiausių ir paslaptingiausių tautodailės dirbinių.
Mokytoja pasidžiaugė, kad lietuvių šiaudiniai sodai įtraukti į garbingą UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Pati sodų rišėja praeitų metų gruodžio mėnesį dalyvavo Botsvanos Respublikoje, Kasanėje, kur pristatė šiaudinių sodų rišimą.
Kad ir kiek jau esame matę šiaudinių sodų ir jų parodų, kiekvieną kartą vėl netenkame žado išvydę šiuos stebuklus. Parodoje eksponuojami 9 nuostabūs kabantys šiaudiniai sodai. Tai pasakiškas, kupinas harmonijos ir ramybės pasaulis. Paroda dar veiks iki birželio 1 d. Maloniai kviečiame!
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
