„Sudie, Lietuva! Šalie gimtoji,
Taip širdį spaudžia, negaliu…
Tu, Lietuva, man motiną atstoji!
Bet, Lietuva, Tave palikt turiu“.
(Iš Akvilės Petronėlės Bliūdžaitės (12 m.) dienoraščio, rašyto 1941 m. vežant į Sibirą)
Ji vėl atėjo – Birželio 14-oji, pažymėta Gedulo ir Vilties ženklu. Šiemet sukako 80 metų nuo pirmųjų trėmimų. Sovietų pradėta masinė, tolimiausius Lietuvos kampelius palietusi, gyventojų trėmimo akcija tapo lietuvių tautos skausmo, smurto, kančių ir netekčių simboliu – tautos Gedulo simboliu.
Nerasi miesto, kaimo ar miestelio, kuriame nesutiktume žilagalvių žmonių, patyrusių Sibiro tremtį, pažeminimą, skurdą ir badą, vergiškus ir alinančius darbus kasyklose, miškuose, statybose, kolūkiuose, jautusius šaltį ir begalinį savo Tėvynės Lietuvos ilgesį.
Kai kalbiesi su tokiais žmonėmis, pro akis praplaukia ištisi gyvenimai, menantys tragiškus tautos įvykius. O kiek mūsų lietuvių priglaudė Sibiro žemė… Kai kurie iki šiol tebesiilsi po sušalusiais žemės luitais.
Daug parašyta, sukaupta ir surinkta medžiagos apie tremtį, apie tai, kas įvyko ir kas tų įvykių kaltininkas.
Tokie istorijos, kraštotyros darbai apie tremtį 1998 m. parengti buvusių gimnazijos moksleivių, vadovaujamų istorijos mokytojos Aldonos Vaškelienės. Sukauptos medžiagos aplankai šiuo metu yra saugojami ir eksponuojami Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje.
Gražiu ir šiltu žodžiu gimnazijoje minima istorijos mokytoja Aldona Vaškelienė, kuri daug savo mokinių išmokė vaikščioti paslaptingais istorijos labirintais. Manau, kad kiekviena šios mokytojos vesta pamoka, kiekviena diena keldavo daugybę klausimų. O atsakymus diktavo nuoširdumas, gebėjimas pateikti nešališką požiūrį į istorijos įvykius, perteikti jų esmę
Žvelgiant į moksleivių surinktus tremtinių atsiminimus (jų net 41 aplankas), prieš akis iškyla į tremtį išvežti, lageriuose kalėti nuteisti žmones, jų viltys ir likimai. Tačiau istorinė atmintis, kaip tas gyvasis vanduo, randa kelią, skverbiasi ir pasiekia vis naujas kartas. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos moksleiviai atliko didelį ir taurų darbą, užrašydami senelių, prosenelių ir kitų artimųjų gyvenimo istorijas. Manau, jų sąmonėje dar ilgai išliks Lietuvos praeitis – skaudūs mūsų šeimų senesnių kartų išgyvenimai. Jie liks amžinai.
Ši paroda, skirta Gedulo ir Vilties dienos 80-mečiui, bus eksponuojama gimnazijos skaitykloje iki liepos 1 dienos.
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė