Šiemet sukanka 150 metų nuo didžio gimtojo žodžio saugotojo, turtintojo, iškilaus kūrėjo, uolaus visuomenės, politikos ir tautinio sąjūdžio veikėjo, publicisto, literatūros kritiko, pedagogo, kunigo Juozo Tumo–Vaižganto gimimo. Jis tautą suvokė kaip esmingą žmogiškumo formą, kuri auga iš gimtosios žemės, jos istorijos, atsiskleidžia su kalba, kūryba, darniais tarpusavio santykiais. Svarbiausiu savo gyvenimo tikslu jis laikė tarnystę tautai: „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas dėl jos metų metais nebematęs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas“. Štai kodėl Lietuvai jis toks svarbus, o 2019-ieji paskelbti Juozo Tumo–Vaižganto metais.
O ką mes žinome apie šį tautos šviesulį?
Šia proga kovo 4 d. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos aktų salėje vyko literatūrinė popietė „Dangaus ir žemės pasiuntinys Juozas Tumas–Vaižgantas“, skirta XX a. pradžios žmogaus–legendos, deimančiukų ieškotojo metams bei lietuvių kalbos dienai paminėti. Popietėje dalyvavo 2g klasių mokiniai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zita Šklėrienė, direktoriaus pavaduotojai ugdymui Virginija Spitrienė, Edita Pavasarienė, Dainius Kalesnikas. Scenarijų mokiniams popietei parengė šių eilučių autorė. Tekstų ištraukas iš Vaižganto kūrybos ir gyvenimo skaitė 2gB klasės mokinės Dovilė Jakubauskaitė ir Eglė Rasymaitė. Šiltai ir nuoširdžiai Vaižgantą įkūnijo šios klasės mokinys Ernestas Margelis. Mokinius ruošė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Zita Šklėrienė.
Mokiniai apie Vaižgantą jau nemažai žinojo, nes jo kūryba įtraukta į lietuvių kalbos ir literatūros programą. Nuolat trykštanti užkrečiama energija, kūrybingumas, neišpasakyta tolerancija, gėrio pradų – „deimančiukų“ – paieška, meilė artimui ir Tėvynei buvo jo gyvenimo esmė. Nesumeluota, nesuvaidinta.
Juozas Tumas gimė Švenčiausios Panelės gimimo dieną, 12 valandą, kaip pats sakė, „per pat sumą“. Tai buvo 1869 metais rugsėjo mėnesio 8 (20) dieną Malaišių kaime, Svėdasų parapijoje. Vaižganto motina Barbora Baltuškaitė buvo kilusi iš gretimo Kunigiškių kaimo, labai gyvo ir judraus temperamento moteris: „gyva nervų pynė, virpanti styga, šnekutis ligi bekraščio atvirumo, perregimas krištolas ne be gudrybės“. Vaižganto motina buvo visuomet greita, skubanti. Tėvas Anūpras Tumas buvo visai kitokio temperamento negu motina: ramus, tylus ir be galo taikaus būdo žmogus. Dirbo ramiai, neskubėdamas, bet ir netingėdamas. Buvo nagingas: ūkio padargus ir namų rakandus pasidirbdavo pats. Juozas buvo labiausiai mylimas ir lepinamas tėvų vaikas, nes buvo paskutinysis, gimęs tuomet, kada senstelėję tėvai kuo mažiausiai besitikėjo jo susilaukti.
Tėvai jauniausiąjį sūnų buvo numatę leisti į kunigus, todėl Juozukas pradėjo lankyti Kunigiškių pradžios mokyklą, kurios kursą išėjo per dvi žiemas. To nepavyko padaryti nė vienam kaimo vaikui. Mokytojas sentikis Vosylionok, labai nustebintas tokių berniuko gabumų, davė jam pagyrimo lapą, kuris suteikė galimybę įstoti į Dinabarko realinę mokyklą. Pabaigusį keturias klases sūnų tėvai ėmė raginti stoti į kunigų seminariją, nes neišgalėjo toliau jo į mokyklą leisti. Gavęs iš namų 60 rublių pašalpą, jis toliau savo jėgomis pasiryžo sau duonos užsidirbti. Gabiam, vikriam ir simpatingam mokiniui privačių pamokų surasti buvo nesunku. Pačiam mokantis ir kitus mokant, teko kasdien dirbti po dvylika ir daugiau valandų.
Popietėje mokiniai sužinojo ir apie Vaižganto seseris ir brolius. Ypač įdomu buvo išgirsti apie brolį Joną, kuris su rašytoju buvo labai panašaus temperamento. Sužinojome, kad Jonas buvo gražus, iškalbus, nestokojantis fantazijos, tačiau lengvabūdis. Jis – pynė gerųjų ir blogųjų kraštutinumų. Jam buvo ankšta tėvų pastogėje: jį viliojo platesnis pasaulis. Tad ne tik daug klaidžiojo, bet ir padėjo rašytojui iš Prūsų gabenti draudžiamą lietuvišką spaudą.
Anksti Juozas Tumas pajuto, kad ne kiekvienas žmogus, iš kaimo kilęs, gali su kaimo buitimi sutapti. Anksti jo siela išsiilgo platesnių akiračių, laisvės ir skaidresnių pasaulių. Juozo Tumo–Vaižganto gimtinės apylinkės gražios ir įvairios. Malaišiai, pats svėdasiškių pakraštys prie Kamajų parapijos sienos, guli giliame slėnyje. Gražus tai kraštas. Nuo pat mažens Vaižganto negalėdavo širdies plakimas padažnėdavo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius. Jo vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne pramanyti.
Jau besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje Juozas Tumas pajuto lietuvių jaunuomenės idealizmą, kurį žadino ir kėlė tautiškoji idėja. Seminaristų tautiškumas nebuvo jokių svetimybių suterštas, glūdėjo pasąmonėje ir kiekvieną valandą galėjo pasireikšti. Klierikų tarpe patriotizmą žadino ir kėlė kunigas Kazimieras Jaunius. Didelę įtaką seminaristams darė 1883 m. „Aušra“ ir 1889 m. „Varpas“. Jų idėjų paskatinti, labiau tautiškai susipratę klierikai ėmė kurti draugijas. Pirmoji buvo įsteigta „Lietuvos Mylėtojų Draugija“. Vėliau dėl įvairių persekiojimų ir seminarijos vyriausybės nepalankumo, ši draugija pasivadino „Švento Kazimiero draugija“. Jau pirmieji J. Tumo straipsniai rodė jo neabejotiną publicisto talentą.
Baigęs Kunigų seminariją, gavo paskyrimą ne Lietuvoje, o Mintaujoje, Latvijoje. Jį tyčia išsiunčia į Kuršą tarp svetimų žmonių, kad nutolintų nuo lietuviško entuziazmo, išmoktų latvių kalbą. Į šitą paskyrimą jis žiūrėjo kaip į ištrėmimą. Žinoma, galėjo svetimiesiems atiduoti savo energiją ir darbą, bet jokiu būdu ne sielą. Įdomu tai, jog anuo metu Lietuvoj nebuvo didesnio tremtinio kaip kunigas Tumas. Už rašymą į lietuviškus laikraščius jis siunčiamas į Mintaują. Iš Vilniaus tremiamas į Mosėdį, vėliau į Kulius, Micaičius, Vadakčius, Miškius, Laižuvą. Tumas mėtomas iš vietos į vietą, kol pagaliau jis išsineria iš persekiojimų po kelionės į Ameriką 1911 m. Bet 1914 m. grįžęs iš Amerikos, Tumas vėl atsiduria Latvijoje, Rygoje, vėliau Petrapilyje, Rusijoje.
1915 m. įpusėjus I Pasauliniam karui daug lietuvių ištremiama į Sibirą, daug kas pabėga į Rygą. Čia Juozo Tumo iniciatyva buvo sudarytas komitetas pabėgėliams šelpti. Jam talkino rašytojas Pranas Mašiotas. Per penkis mėnesius komitetas surinko 10.314 rublių. Nors J. Tumas ir buvo pasižadėjęs nebebūti politiku, tačiau tą pažadą ištesėti buvo sunku. Vaižgantas buvo per daug temperamentingas, kad galėtų nusidėti nešokęs ten, kur gyvenimas verda. Jo buvo visur pilna. Juozas Tumas Rusijoje, Kijeve – Rusijos tautų kongrese, Stockholmo konferencijoje, 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. vykusioje konferencijoje Vilniuje ir Kaune.
1914–1917 karo metai buvo vaisingiausi jo kūrybos metai. „Karo slibinas“, „Rimai ir Nerimai“, „Ponas Direktorius“ – tai pirmieji karo metais parašyti kūriniai. Gyvendamas Stockholme kunigas Juozas Tumas tęsė Petrapilyje pradėtus „Pragiedrulius“. Čia gyveno ir daugiau lietuvių: V. Mykolaitis – Putinas, Dr. J. Šliūpas, su kuriais artimai bendravo, kartu skaitė ir aptarinėjo rašomus „Pragiedrulius“.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Vaižgantas tais pačiais metais per Vokietiją, Prūsiją parvyko į Lietuvą, į Vilnių. „Visa, ką matau, Gerb. Jurgi Šauly, generalini Lietuvos Tarybos sekretoriau, Pasaulis – šiandien man didelė pilė – laisvės šviesa. – Lietuva vėl nepriklausoma, tai mano Saulė, duosianti man gyvybės ir ūpo“, – kalbėjo Vaižgantas. Jis įsidarbino laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje. 1920 metų Vilniaus krašto lenkinimo problema atsispindėjo ir Vaižganto kūryboje, jo kova dėl lietuvybės erzino priešiškai nusiteikusius lenkus, todėl Vaižgantas grįžta į Kauną.
Kaune jam teko redaguoti laikraščius „Trimitas“, „Tauta“, nuo 1921 m. „Mūsų senovė“. Tačiau to meto mokslo ir visuomenės atstovai pradėjo kritikuoti „Mūsų senovę“. Švietimo ministerija nebenorėjo skirti laikraščiui pinigų. „Trauk jus devyni. Nepatinka mano redaguojama „Mūsų senovė“. – susiredaguokite sau geresnį istorijos žurnalą. Aš daviau, ką galėjau“ – sakė Vaižgantas. 1922 m. pabaigoje „Mūsų senovė“ sustojo. Vaižgantas šiuo laikotarpiu rašo gal geriausią savo, o gal ir visos mūsų literatūros kūrinį – apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Kiek vėliau – „Tėvo palikimas“, „Audra“ ir kt. Ir vėl ne kartą grįžo prie „Pragiedrulių“.
Popietės metu sužinojome, kad Vaižgantas buvo labai geros širdies žmogus: prašomas paskolinti, negalėdavo atsakyti. Jei turėdavo, tai ir skolindavo. Savo dienoraštyje J. Tumas rašė: „Tų pat Naujųjų metų dieną dar buvo keturi pažįstami ir vienas nepažįstamas pinigų prašyti. Jau darėsi sunku gyventi dėl tų kaulikų paskolinti“. Daugelis žmonių J. Tumo prašydavo ne tik pinigų, bet ir įvairiausių rekomendacijų dėl įsidarbinimo arba šiaip gyvenimiškų patarimų. „1933 m. pradžioje , apie 10 val. kreipėsi į mane vyriškis, rodos, nuo Kėdainių. „Tėveli, – sako jis. Vakar vedžiau, o šiąnakt žmona su kitu pabėgo, padėkit man.“ Blogai, panie, bet kur aš tą tavo žmoną besugausiu. Čia aš tau negaliu padėt“, – tarė Vaižgantas.
Vienoje iš gražiausių Kauno vietų, dešiniajame Nemuno krante, stovi Vytauto Didžiojo bažnyčia. 13 metų kunigas Juozas Tumas dirbo šioje šventykloje, savo pamaldas jungdavęs su grožiu. Jo bažnyčioje per mišias dažnai giedodavo kuris nors operos solistas. Trylika metų pradirbęs Vytautinėje bažnyčioje, jis nesukrovė jokio turto, neįsigijo namų: „<…> išeinu vėl įnamiauti, o mano einamojoje sąskaitoje 250 litų. Ačiū Dievui, kad bent ne skolų. Kas kokį litą dėjo, tas litas prie bažnyčios, ne prie mano delnų prilipo.“ Iš Vytauto Didžiojo bažnyčios J. Tumas pasitraukia tyliai ir kukliai. Nesusirinko didžiulės kauniečių minios jo išlydėti, tačiau bažnyčios lankytojų širdyse jis paliko neišdildomą atsiminimą.
Nuo 1924 m. birželio 15 d. J. Tumas–Vaižgantas paskiriamas Kauno universiteto Humanitarinių Mokslų fakulteto docentu, dėsto lietuvių literatūrą su didžiule energija ir entuziazmu. Jis skaitė paskaitas apie V. Kudirką, J. Basanavičių, Adomą Jakštą, Dr. Šliūpą, brolius Juškas, Petrą Vileišį ir daug kitų, bet 1929 m., sulaukęs 60 metų, J. Tumas dėl sveikatos atsistatydina ir išeina į pensiją. Iškilmingame Universiteto posėdyje Vaižgantui buvo suteiktas Lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnis, o už 40 metų literatūrinį darbą ir 36 metus kunigavimo jam buvo paskirta 800 litų per mėnesį pensija, bet su išskaitymais ir mokesčiais jis gavo 691 litą, 10 centų. „Per tą įtempto darbo laiką sveikata taip pašlijo, kad kol suvaikščiodavau į miestą ir atgal, labai pailsdavau ir vos begalėdavau įkopti į savo butą antrame aukšte“ – kalbėjo Juozas Tumas. 1933 m. sausio 14 d. jis parašė testamentą, o kovo 19 d. sergantį Vaižgantą per jo vardines aplanko ponia Sofija Smetonienė, Vyriausybės nariai ir daug bičiulių. Universiteto studentai, tautininkai atnešė daug gėlių. Užmiršęs gydytojų draudimą su inžinieriumi P. Vizbaru automobiliu Vaižgantas išvažiavo į Pažaislį, džiaugėsi pirmais pavasario reiškiniais. Deja, 1933 m balandžio 29 d. Juozo Tumo–Vaižganto gyvybė amžinai užgeso. Pasak profesoriaus V. Mykolaičio–Putino, „Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodavo į kiekvieno gėrio pasireiškimą, skleidė apie mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą“. O visų Kauno bažnyčių varpai gaudė nesustodami, lyg ruošdami amžinybės kelią tam, kuris rašė „Pragiedrulių“ veikalą ir tapo pats visos lietuvių tautos šviesiausiu pragiedruliu, ieškojusiu užslėptų „deimančiukų“ ir linkėjusiu laimės kitiems…
Popietės metu 2g klasių mokiniai susipažino su svarbiausiais ir įdomiausiais vienos iš prakilniausių mūsų istorijos ir literatūros asmenybių gyvenimo faktais, prisiminė jo kūrybą – tai buvo jauki, šilta ir sava popietė, kurioje praturtėjome ir atgaivinome dvasią. Šiai progai paminėti gimnazijos skaitykloje veikia paroda „Deimantiniais pėdsakais“, kurią parengė mokytoja Zita Šklėrienė. Parodą dar galima aplankyti iki balandžio 1 d.
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
