Šiandien – Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Jai paminėti Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos salėje vyko atvira pamoka „Geležinkelio bėgiais į nežinią“, kurią organizavo Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos istorijos mokytoja Salomėja Paškevičienė ir Laisvės kovų muziejaus muziejininkė Jūratė Paciukonienė. Pamokoje dalyvavo gimnazijos vadovai, Lazdijų krašto tremtiniai bei aštuntų-vienuoliktų klasių moksleiviai.
Ešelonų sesėms ir broliams dainą skyrė 8 klasės mergaičių ansamblis (mokytoja Laima Kupstė). Istorijos mokytoja Salomėja Paškevičienė susirinkusiems akcentavo, kuo ši diena – Birželio 14-oji – ypatinga Lietuvai. Nuo jos mus skiria aštuoniasdešimt vieneri metai, tačiau, pasak S. Paškevičienės, praeities žaizdos mūsų tautoje kraujuoja ir šiandien. Tūkstančiai žmonių buvo išplėšti iš savo gimtinės, prarado nuosavybę, darbą. Prievarta buvo pakeistas jų įprastas gyvenimo būdas, suardyti šeimos ryšiai. Iš tremties į Lietuvą sugrįžo 33,59 proc. gyventojų, 26,5 proc. žuvo. O 40-ies procentų likimas nežinomas. Manoma, kad dauguma mirė.
Istorijos mokytoja okupantų represijos aukas pakvietė pagerbti tylos minute.
„Lietuva mini „Juodojo birželio“ metines, gedėdama dėl trėmimo aukų ir puoselėdama viltį, kad ji daugiau niekada nepatirs tokios tragedijos“, – teigė S. Paškevičienė.
Kalbėjusi Laisvės kovų muziejaus muziejininkė Jūratė Paciukonienė tvirtino, kad iš Lazdijų krašto pirmos ir antros okupacijos metais buvo ištremta 5000 gyventojų. Didžioji dalis – iš kaimiškų vietovių. Kiek daugiau nei 500 – iš miestų ir miestelių. „Mes iki šiol nežinome lietuvių tautos statistinio genocido kraupių rezultatų. Iki vieno visų žuvusių arba visai suluošintų veikiausiai ir nesužinosim, bet kasdien vis atsiskleidžiant naujoms aukoms, žuvusiųjų skaičius – kas šeštas Lietuvos gyventojas. Yra paskaičiuota: kai 1941 metais vežė geriausius Lietuvos žmones, reikėjo 900 vagonų. Tik, kai reikėjo vieno traukinio bent daliai tremtinių palaikų namo pargabenti, sovietinė valdžia nedavė. Anot M. Gorbačiovo, vagonų labai trūko liaudies ūkio kroviniams“, – teigė J. Paciukonienė. Jos kalbą papildė gimnazijos mokiniai, informuodami, kiek žmonių ir kuriais metais buvo ištremta iš Lazdijų krašto į Sibiro platybes.
Gimnazijos 1ga klasės mokiniai skaitė ištraukas iš surinktų rajone gyvenančių tremtinių prisiminimų.
Žinoma rašytoja, tremtinė Zuzana Urbonaitė susirinkusiems pasakojo apie baisią kelionę į tremtį gyvuliniais vagonais, trukusią ištisą mėnesį, apie mirusius vaikus, kurie buvo palaidoti tiesiog prie geležinkelio bėgių, duobėje, apie sunkų gyvenimą svetimoje šalyje, nepakeliamas darbo sąlygas. Tremtyje išbuvusi aštuonerius metus, Z. Urbonaitė sakė, kad jos vaikystė baigėsi, kai jai sukako 14 metų. Tiek metų būdama, ji su kastuvu kasė nuo geležinkelio bėgių sniegą.
Po pamokos gimnazijoje Laisvės kovų muziejuje vyko istorinės atminties akcija „Išgirsk, ištark, išsaugok“. Jos metu Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos moksleiviai skaitė tremtyje žuvusių Lazdijų krašto žmonių pavardes.
