Atšaukus apribojimus, susijusius su pandemija, atsirado galimybė puoselėti ankstesnius šiltus, artimus, daugybės metų patikrintus ryšius su kitomis Lietuvos gimnazijomis. Jau nuo 20 amžiaus Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją sieja artimi ryšiai su dar keturiomis respublikos mokyklomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su poetės Salomėjos Nėries vardu. S. Nėris – ryškiausia praėjusio amžiaus poetė, jos likimas jau virtęs universaliu 20a. menininko tragiškos lemties matu. Nors jau 77 metai praėję po poetės mirties, – jos gyvenimas tebėra mįslė, vis dar netyla kaltinimai dėl jos politinių klaidų, neva nuvertinančių talentingą jos kūrybą. 1994 metais, gerokai po S. Nėries mirties, pasirodęs paskutinis jos eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“ atspindi jos tragiškas būsenas ir išgyvenimus, skausmingą kaltės suvokimą. Kalbama, kad kažkam perduoti poetės karo metų dienoraščiai, galbūt ir jie kada nors išvys dienos šviesą, padės suprasti jos pažiūrų metamorfozę. Mums ji visada buvo ir bus tik poetė. Labai taikliai dviprasmišką situaciją nusakė literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė: „Salomėjos Nėries likimo apmąstymai gali duoti postūmių tragiškajai lietuvių literatūros istorijai, kuri vėliau – nuo pokario metų iki devintojo dešimtmečio pabaigos – taps dramatiška kuriančiųjų žmonių asmenybės susidvejinimo situacija. Pusę amžiaus nemažai daliai Lietuvoje kūrybos darbą dirbusių žmonių pasaulis tapo šizofreniškas, t. y. suskilęs pačioje gelmėje, pirminėje situacijoje.“
Šių metų susitikimas buvo inicijuotas ne tik siekiant prisiminti prieštaringai vertinamą poetę, bandyti suprasti jos gyvenimo vingius, bet ir norint pasidalinti tuo, kas buvo pasiekta per tuos uždarus, bendravimą ribojusius metus.
Kad suprastume S. Nėries kūrybos jauseną, derėtų atsigręžti į pradžią – jos gimtinę, apdainuotąją upę „šaltuonėlę“. Anot profesorės V. Daujotytės, tėviškė yra žmogaus prigimtinės meilės vieta. S. Nėris tėviškėje išskyrė upę Širvintą. Senojo ąžuolo vaizdiniu, klūpojimu po juo, būties skaudėjimą išliejančiomis ašaromis per jauną Salomėją tarsi tekėjo seniausios, gamtinės lietuvių kultūros patirtis. Ji juto, kad visa esybe priklauso gamtai, paklūsta gamtos gyvenimo ritmui: „Aš esu gamtos kūdikis: kaip žolynas – aš rudenį mirštu, pavasarį vėl atgyju“, – rašė S. Nėris 1925 m. savo dienoraštyje.
Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos direktorė Daina Juškauskienė, kalbėdama apie savo mokyklos bendruomenės nuveiktus darbus, laukiančius iššūkius, be kita ko pažymėjo, kad Vilkaviškio pagrindinės mokyklos bendruomenė nesvarsto galimybės keisti mokyklos vardo, pasidžiaugė, kad žmonės geba atskirti talentingą kūrybą nuo gyvenimo klystkeliuos klaidžiojusios poetės veiklos, žiūri į poetę kaip nepralenkiamą 20 amžius lyrikę. Direktorė džiaugėsi suteikta galimybe susitikti, gyvai pasikalbėti.
Iš gimtinės poetę likimas nuvedė į Kauną, kur poetė patyrė studentiško gyvenimo skonį, meilės svaigulį, išdavystės kartėlį, buvo pripažinta kaip poetė. Į Kauną vis traukė ir traukė sugrįžti, kol likimas jos tarsi pasigailėjo ir po santuokos su skulptoriumi Bernardu Buču leido apsigyventi mylimo miesto pašonėje – Palemone. Kauno, poetės mylimo šurmuliuojančio miesto, Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazijos direktorius Ričardas Butėnas, pirmą kartą dalyvavęs šiame renginyje, kadangi visai neseniai tapo šios ugdymo įstaigos direktoriumi, pasidžiaugė, kad tokie susitikimai – puiki proga pasidalinti laimėjimais, aptarti problemas ir pastebėjo, kad šis unikalus vienintelis Lietuvoje projektas turi būti tęsiamas.
Baigusi germanistikos studija Kauno universitete, S. Nėris, jau pripažinta poetė, gavo paskyrimą į Lazdijus neatsitiktinai: akademinė universiteto bendruomenė pasistengė kuo toliau ją išsiųsti nuo pagundos – vedusio profesoriaus Josifo Ereto, kurį S. Nėris buvo įsimylėjusi. Lazdijuose ji kankinosi, nes niekas nesidomėjo jos poezija, nesuprato jos jausmingumo. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos direktorė Jurgita Mozerienė pasidžiaugė atvykusių svečių gausa ir įteikė simbolines dovanėles – gimnazijos keramikos studijos dirbinių ir medaus, sunešto iš Dzūkijos lankų.
Išvykusi iš Lazdijų 1931 metais, S. Nėris atvyko į Panevėžį ir dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje. Čia S. Nėris nurimo, darbas ėmė jai patikti, pradėjo vėl jaustis pripažinta, ėmė gauti daugybę laiškų nuo gerbėjų. Anot profesorės V. Daujotytės, „ … S. Nėris ir jos poezija vedanti, viliojanti, tragiška, šaukianti žmogų savo paslaptimi.“ Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Danguolė Tamošiūnienė džiaugėsi galimybe pabendrauti su ilgaamžiais tokių susitikimų dalyviais, pasidalijo pokyčiais, įvykusiais gimnazijoje per paskutinius kelerius metus, ir kitąmet pakvietė visas projekte dalyvaujančias mokyklas atvykti į Panevėžį.
S. Nėries santykis su Vilniumi ypatingas. Dar būdama gimnazistė, ji savo dienoraštyje buvo įrašiusi tokius žodžius: „O Vilniau! Gedimino pilie! Brangioji mūsų sostine!… Tu Lietuvos širdie! Kodėl gili naktis tave gaubia?!.. Kodėl neišaušta rytas?“ 1939-ųjų vasarą S. Nėris lankėsi okupuotame Vilniuje ir Vilniaus krašte. Laiške savo vyrui ji rašė: „<…> atvažiavom į Vilnių. Sėdžiu lietuvių klube – čia pietausime. Man ranka dreba rašant – nežinau, kodėl taip jaudina mintis, kad esu Vilniuje. Pervažiuodami per kraštą miesto, suspėjom pamatyti daug gražių senų istorinių pastatų.“ Paveikta šių įspūdžių, 1940 m. poetė parašė eilėraštį ,,Griuvėsių miestas“. 1944 metų vasarą, gyvendama Maskvoje, Salomėja Nėris apie Vilnių rašė: „Sveikas, Vilniau, Gedimino mieste, susilaukęs valandos laisvos.“ Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos direktorė Jolita Marcinkevičienė neslėpė, kad gimnazijos bendruomenė ieško variantų dėl gimnazijos vardo, kadangi pati gimnazija keičiasi, neretai ji pristatoma kaip medijų gimnazija, bet patikino, kad graži tradicija, jungianti 5 Lietuvos ugdymo įstaigas, turi tęstis. Tai puiki proga susieiti, pasidalinti patirtimi, pamąstyti apie švietimo ateitį. Direktorė pasidžiaugė, kad yra žmonių, gebančių atskirti talentingą kūrybą nuo žmogaus veiklos. Visoms renginyje dalyvaujančioms mokykloms direktorė įteikė diemedžio sodinukus, sudaigintus nuo didžiulio gimnazijos kieme vešinčio poetės apdainuoto diemedžio.
Renginį tęsė aktorės, režisierės, choreografės, Birutės Marcinkevičiūtės Mar monospektaklis „Poetė“, suskurtas kaip savarankiškas kūrėjų projektas ir skirtas S. Nėries šimtmečiui. Spektakliui pasirinkta dokumentiška „Poetės teismo“ forma: salėje skambėjo S. Nėrį kaltinančių ir ginančių straipsnių ištraukos, girdėjome net teiginį, pasirodžiusį 2004 matais ,,Šiaurės Atėnuose“, minint S. Nėries metines, jog Poetei reikėjo skirti mirties bausmę. Lygiai taip teisiamas kiekvienas kūrėjas ir kiekvienas žmogus. Mėginta atsekti, kaip nuo jaunystės džiaugsmą spinduliuojančių eilėraščių buvo prieita prie „Poemos apie Staliną“. Spektaklis – tai mėginimas reabilituoti poetę, kuriai kūryba buvo tikrasis ir laimingasis gyvenimas.
Renginį vedė Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazistai, grojo ir dainavo gimnazijos moksleivių grupė „M Trio“.
Delegacijų atstovai, lydimi renginio šeimininkų, lankėsi Lazdijų krašto, Lazdijų Laisvės kovų muziejuose, Motiejaus Gustaičio memorialiniame name.
Pietauti renginyje dalyvavusių mokyklų mokytojai atvyko į restoraną 777. Pietų metu buvo dalijamasi įspūdžiais apie renginį, pasidžiaugta prasmingu bendravimu. Pietų metu grojo visiems muzikiniams skoniams įtikęs jaunų muzikantų trio iš Veisiejų.
Lazdijų Motiejaus Gustaičio informacija
