Nors ir sunkiai iš žiemos snaudulio keliasi žolytė, augalėliai, medžių šakų pumpurai, gėlytės, bet vis tiek džiaugiamės, kad su pavasariu pas mus atkeliauja labai graži, pilna džiugesio ir linksmybių šventė –Velykos, kuri minima visame pasaulyje.
Balandžio 8 d. netradicinėje aplinkoje – Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje – vyko edukacinė pamoka „Velykų papročiai. Margučių marginimas vašku“, kurią vedė technologijų mokytoja, tautodailininkė Lina Živatkauskaite–Žaliauskiene. Joje dalyvavo gimnazijos 8 a klasės mokiniai ir jų auklėtoja Zita Šklėrienė.
Pamokos tikslas – puoselėti senąsias tradicijas, ugdyti tautišką vaikų mąstymą. Prieš tai šių eilučių autorė priminė mokiniams esmines Velykų tradicijas, jų svarbą kultūroje, šventimo ypatumus, marginimo būdus bei ornamentiką, simbolių reikšmę, Velykų papročius Dzūkijos krašte. Svarbu tai, kad nuo XIII šimtmečio pabaigos mūsų Dzūkija buvo jotvingių žemė. Todėl nuo ilgų šimtmečių jotvingių kultūra turėjo įtakos mūsų kraštui ir liaudies kūrybai. Dzūkijos ir Suvalkijos kultūrai turėjo Mozūrijos, Rusijos, Baltarusijos įtaka. Reikia pripažinti, kad Lietuvos kaimuose išliko daug liaudies kūrybos elementų. Velykų margučiai giliai slypi mūsų etninėje kultūroje kaip kultinė apeiginė kultūros sritis, iš dalies – apeiginė tapybos sritis.
Dzūkijos krašte margučių raštai gana senoviški. Jie turi labai turtingą ornamentiką su nuožulniu ir asimetriniu išdėstymu. Kiaušiniai, kurie puošti skutinėjimo būdu, vadinami „suktinukais“.
Seniau margučius margindavo dažniausiai kaimuose ar mažuose miesteliuose. Merginos dažniausiai margindavo namuose močiučių ar mamų prižiūrimos.
Su margučiais žinomi ir senoviniai žaidimai. Jau nuo XIII amžiaus žinomas žaidimas, kieno kiaušinis tvirčiausias. Ne vien prie stalo mušdavo kiaušinius, bet eidavo ir į savo, ir kitus kaimus, ypač kaimo bernai varžydavosi su kito kaimo bernais, kurio kiaušinis tvirčiausias. Rinkdavo atitinkamus kiaušinius, ypač mažus, jie tvirtesni. Būdavo ir apgaulės. Kad niekas nepastebėtų, per mažą skylutę išvarvina skystį ir į kiaušinio vidų privarvina vandens, kuris kiaušinį sustingdo.
Mūsų krašte, ypač apie Lazdijus, Kučiūnus gyveno nemažai sentikių. Jie velykinėms pamaldoms atsinešdavo margučių pašventinti ir baltų kiaušinių piemenims, išgenantiems pirmą kartą gyvulius į laukus.
Kitas paprotys, žinomas dar nuo XII amžiaus – lalavimas, dar vadinamas išpirkimu.
Margučius dovanodavo bažnyčioms, vienuolynams, vargšams, artimiesiems ir krikštavaikiams.
Technologijų mokytoja Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė supažindino mokinius su marginimui skirtais įrankiais, tradiciniais margučių dažymo raštais bei jų reikšmėmis, komponavimo principais ir kiaušinių marginimo karštu vašku subtilybėmis. Pasak jos, pradžioje margučiai buvo dažomi viena arba dviem spalvom be ornamento. Vėliau margučius margino vašku. Šiuo būdu marginami margučiai yra gana sena kiaušinių dažymo technika, žinoma dar pagoniškais laikais. Ši technika dar žinoma batikos vardu (vardas kilęs nuo senovės indų–persų audinių puošimo technikos. Raštai gana senoviški (taškeliai, lazdelės, maži ratilėliai, žvaigždutės, saulės spinduliai, ornamentai, perpinti įvairiais raštais. Vėlesnė marginimo technika – kiaušinių skutinėjimas. Nudažomi kiaušiniai viena spalva, tada skutimosi peiliuku ar smeigtuku ant kiaušinio išskutinėjami įvairūs raštai. Marginimui buvo panaudojama alksnio žievė – nudažo bronzine spalva, svogūnų lukštai, jų nuoviras, nudažo nuo bronzinės iki stipriai rudos spalvos. Vėliau kiaušinius dažė dilgėlių šaknimis, purienų žiedais, beržo pumpurais. Dabar kiaušiniai dažniausiai dažomi cheminiais dažais. Margučiams paprastai parenkami mažesni ir balti kiaušiniai, kad geriau nusidažytų, o mažesni ir apvalūs kiaušiniai palengvina rašto išdėstymą. Vašku marginti kiaušiniai panardinami dažiklio tirpale. Vašku dažyta vieta lieka balta. Taip atsiranda dvispalvis margutis. Vėliau kiaušinis įtrinamas (aliejumi, taukais, sviestu), kad blizgėtų.
Po teorinės dalies, kiekvienas mokinys išbandė margučių marginimo vašku būdą. Visi dirbo labai kruopščiai bei atidžiai. Išpuošus kiaušinius vašku, įmerkė juos į pasirinktas spalvas ir su nekantrumu laukė rezultato. Kiekvienas džiaugėsi savo rankomis puoštais margučiais.
Pamokos pabaigoje buvo menamos mįslės, prisiminti Velykų burtai, reikėjo užbaigti pradėtus posakius bei patarles. Taip buvo ugdomos pažinimo bei meninės kompetencijos, lavinamas kūrybiškumas, vaizduotė, fantazija. Visi džiaugėsi savo darbu. Ačiū mokytojai Linai Živatkauskaitei-Žaliauskienei už puikiai praleistą laiką!
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
