Lietuviai tikėjo, kad duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo įvairių ligų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.
Manoma, jog duonai gali būti apie 15 tūkstančių metų! Lietuviams nuo seno duona yra ypač svarbi. Turbūt todėl mūsų kalboje daugybė patarlių, priežodžių, susijusių su ja. Sakoma: „Svetimi pyragai skanūs, bet motinos juoda duona dar skanesnė”, „Juodas darbas, balta duona“, „Kad ir juodą duoną valgyt, bet savo Tėvynėj“. Seniau lietuviai, norėdami palinkėti laimės, sakydavę: „Tebūnie tavo duona skalsi“. „Ko reikia atlaužti, kad suartintum šeimą? Žinoma, duonos“, – yra pasakiusi rašytoja J. Picoult. Visame pasaulyje duona – šeimos artumo, jaukumo, šilumos simbolis. Duona nuo seno laikoma šventa. Dar iki šių laikų yra išlikęs paprotys nukritusią nuo stalo duoną pakelti ir pabučiuoti.
Lapkričio 14 dieną Lazdijų Motiejaus gimnazijos specialiųjų klasių mokiniai, vadovaujami auklėtojos L. Pauliukonienės, mokytojų V. Burdulienės ir Ž. Klimienės lankėsi Lazdijų Duonos kepykloje. Susidomėję stebėjome duonos kelią iki stalo, įdėmiai klausėmės technologės Inos pasakojimo. Matėme katilą, kuris sumaišo tešlą, stebėjome, kaip formuojama duona, pyragai, sausainiai. Matėme kur kildinama tešla, šaunami į pečių gaminiai. Stebėjome iškepusių gaminių ištraukimą iš krosnies, jų vėsinimą. Keliavome stebėti ir patys bandėme pjaustyti ir pakuoti duoną, kuri tuoj tuoj atsidurs ant žmonių stalo.
Technologė pasiūlė patiems pasigaminti bandelių, sausainių. Mokiniai ilgai formavo savo gaminius, įdėdami daug meilės, fantazijos ir išmonės. Suformuoti tešlos gaminiai buvo pašauti į krosnį ir iškepti. Kiek džiaugsmo patyrėme pamatę rezultatus… Kaip skanu buvo ragauti ką tik iškeptas, savo rankelėm pagamintas bandeles… Į mokyklą grįžome pilni įspūdžių ir supratimo, koks duonos ilgas kelias iki stalo.
