Kasmet vasario–kovo mėnesiais visoje Lietuvoje vyksta Lietuvių kalbos dienų renginiai. Vasario 25 dieną 8a klasėje vyko netradicinė integruota lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos pamoka „Brandinęs ir gynęs lietuvišką žodį ir kultūrą“. Šis renginys skirtas Motiejaus Gustaičio, mūsų krašto šviesuolio, 152-osoims gimimo metinėms paminėti. Netradicinėje pamokoje dalyvavo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos komunikacijos ir dokumentų skyriaus vyriausioji kalbos tvarkytoja B. Talandienė, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos direktorės pavaduotojas ugdymui D. Kalesnikas, gimnazijos skaityklos darbuotoja bibliotekininkė D. Mikalauskienė, parengusi pamokos scenarijų, muzikos mokytoja L. Kupstė, ruošusi 8a klasės mokinius atlikti dainas pagal M. Gustaičio žodžius ir parašiusi muziką vienai iš atliekamų dainų. 8a klasės mokinė V. Vaitulionytė parengė ir pristatė skaidres, mokiniai pasiruošė skaityti M. Gustaičio poeziją.
Pamoką pradėjo B. Talandienė. Savivaldybės atstovė papasakojo apie M. Gustaičio veiklą, indėlį į Lazdijų krašto kultūrinį gyvenimą.
Mokiniai pamoką pradėjo Motiejaus Gustaičio „Žiburininkų giesmės“ žodžiais, neprarandančiais aktualumo ir šiandien:
Jei tamsybė užgesįs
Paskutinę tau balaną,
Ir aptemęs žvilgesys
Skęs į juodą vargo tvaną,
Štai tau šviečia Žiburys.
Kokia prasminga ir šventa yra vasario 27-oji diena. Šią dieną prieš 152 metus į žemę beveik kartu su pavasariu, pakilusia saule bei atgimstančia gamta – gyvybe – į pasaulį atėjo didis Žmogus – Žiburys, Švyturys, išminties, doros, meilės, išdidumo, pagarbos nešėjas, vienas iš pačių humaniškiausių asmenybių, pedagogų kūrėjų. Dzūkijai Motiejus Gustaitis ypač brangus, nes iš viso išdirbo devynerius metus (Seinuose ir Lazdijuose). Šis kilniaširdis Dzūkijos globėjas ir švietėjas, stokodamas lėšų, pastatų, inventoriaus, mokymo priemonių sugebėjo įkurti Lazdijuose gimnaziją, nors jau ir progimnazija tokiame užkampyje rodėsi prabanga.
Kas apsakys tuos vargus, neturtą ir kančias, kurias teko iškęsti Lazdijų mokyklai. Jeigu ji peraugo į gimnaziją, jeigu moksleivija nesuklupo po sunkumų našta, tai dėl to, kad visada guodė ir stiprino M. Gustaičio ryžtas ir jo žodžių kaitrumas: „Taigi tebūnie tau tėvynė kaip ta dienos šviesa akims, kaip duonos plutelė ir indas vandens ištroškusiom lūpom. Tegu ji tau būna kaip ta motina – mielesnė – juo labiau apleista, brangesnė – juo daugiau iš tavęs pagalbos laukia. Garbė tau, kad turi iš visų biedniausių ir gali/…/ jos reikalais gyventi.“ (kun. M. Gustaitis. Lietuvos Vyčių dovanėlė).
Per trejetą ketvertą metų iš pašalpos, aukų ir mokesčio už mokslą pagrindinis mokyklos „rūmas“ padidėjo trisieniu, išaugo erdvus pastatas keturioms klasėms, išstypo dviaukštis namelis, kuriame apsigyveno pats direktorius. Ir pakilo gimnazija kaip paukštis feniksas iš pelenų… Seinų apskritis pirmoji visoje Lietuvoje įvedė privalomą pradinį mokslą.
Šis filosofijos mokslų daktaras gerai mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir lotynų kalbas. Naudojosi, be to, prancūzų, italų iš dalies anglų literatūra (K. Berulis, „Kunigas Motiejus Gustaitis, Kaunas, 1936, p. 6.). Kviečiamas dėstyti vietoje Maironio lietuvių literatūrą Kauno universitete teologijos – filosofijos fakultete, M. Gustaitis atsisakė: „Jau, matyt, mano toks likimas, kur tik ką įkuriu, suorganizuoju, sutvarkau, netenka naudotis. Taip buvo Marijampolėje, Trakuose, Jaroslavlyje, Seinuose, taip ir Lazdijuose. Bet reikia spirtis likimui – neapleisiu Dzūkijos.“
Motiejus Gustaitis, dirbdamas Dzūkijos krašte, skiepijo tautiškumą, kultūrą ir lietuviškos mokyklos idėją: „Kas dorai myli savo tėvynę, tas jos reikalus aukščiau stato už savo privatinius, tas supranta, kad nuo tėvynės laimės priguli ir jo laimė, kad atskirų piliečių likimas ankštai surištas su likimu tėvynės. Kai laivas skęsta, tik neišmanėlis apglėbęs savo daiktus saugo, o neina gelbėti laivo. Čia laivas – tai tėvynė, kurią vargų, nelaimių audros blaško.“
„Švieskis, mokykis, kelk savo sąmonę, jeigu nori būti tikras savo tėvynės pilietis: atneški jai naudą, įgyki tarp savųjų garbę ir gražią atmintį ainiams paliki, daryk taip, kaip daro kitų susipratusių tautų jaunuomenė – inteligentija.“ Šie Motiejaus Gustaičio žodžiai tarsi vienuoliktas Dievo įsakymas lietuviams, tikintiems savo tautos ateitimi.
Didelę reikšmę švietimo darbe jis suteikė knygoms ir bibliotekoms. Jo manymu, tai aštrus ginklas prieš girtavimą ir paleistuvystę ir stiprus veiksnys tautos sąmonei kelti. Kur galima rasti mokyklą? „Ne kur kitur, kaip knygose?“ – atsako į šį klausimą M. Gustaitis. Pasak jo, knyga – tai geriausias žmogaus minties sargas, tai mokytojas, kuris mus lavina be rykštės, be rūstaus žodžio, nereikalauja atlyginimo. Kada tik norit, pas jį eikit, jis niekada nemiega. Ko norit, jo klauskite – jis nieko neslėps. Jeigu jūs jį apleisite, jis nesiskųs. Jeigu jūs ko nežinote, jis nesityčios“… O „mokslas – ne molis, su kastuvu neįkrėsi.“ „Mokslas, prievartos ašaromis perkamas, skatiko nevertas“ (Šios M. Gustaičio citatos iš knygos „Kunigo Dr. Motiejaus Gustaičio knygos „Pamokslai“, Kaunas, 1935 m.
Kunigas Motiejus Gustaitis, turėdamas poeto pašaukimą, vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis, nukreipė žvilgsnį į Vakarų Europos kultūrą, stengėsi geriau pažinti modernizmą, raiškiai nusakyti poetinę mintį,
M. Gustaitis – simbolistas. Simbolistai teigė, kad savo buvimo žemėje prasmę žmogus galįs tik nujausti, o ne protu suvokti. Jie stengėsi ne atspindėti gyvenimą, o kurti naują poetinę tikrovę, kurios vaizdo pamatas yra simbolis.
Kunigas Motiejus Gustaitis ragino jaunus žmones rinkti tautosaką – neįkainojamą liaudies kūrybos lobį, brangiausią kraitį.
Mums, dzūkams, brangios M. Gustaičio eiliuotos legendos apie Rimiečio ir Galsto ežerus. M. Gustaičio eilėraščiai, jų turinys ir prasmė „Žiburio“ gimnazijos mokiniams buvo tarsi kelrodė žvaigždė, kviečianti dirbti ir mokytis geriau ir nuosekliau.
O kalba, kalba… Ji yra tautos sielos veidrodis, todėl rūpėti turėtų mums visiems, nepaisant to, kokioje srityje mes darbuotumės, kurios profesijos atstovai būtume. Ir rūpėti ne kada, o visą laiką, nes gimtosios kalbos reikia mokytis visą gyvenimą.
Būsimoms kartoms kunigas M. Gustaitis paliko publicistinį teorinį darbą „Stilistika“ (1923 m., pakartotinis leidimas – 1927 m.), monografijas „Petras Kriaučiūnas“, „Kunigas Antanas Tatarė“, Kunigas Juozapas Galeckas“, „Basanavičius ir „Aušra“. 1935 m. Kaune išleisti M. Gustaičio „Pamokslai“.
Seinų „Žiburio“ gimnazijoje Lazdijuose Motiejus Gustaitis dėstė lietuvių ir lotynų kalbas. Šiam tikslui stengėsi mokiniams pateikti ir įvairių mokymosi priemonių. Todėl išvertė ir pritaikė lietuviškai mokyklai Petro Kriaučiūno rusiškai parašytą Konspektinę lotynų kalbos sintaksę, vertė Horacijų, Ciceroną, Cezarį ir kitus lotynų klasikus. Bet daugiausia Motiejus Gustaitis savo širdies įdėjo į literatūros ir lietuvių kalbos dėstymą.
Motiejaus Gustaičio mirtis parodė, kokio „aukštos sielos žmogaus“, „pasaulinio džentelmeno“, pasak A. Vienuolio, neteko Lietuva. Į amžiną poilsio vietą poetą lydėjo vyskupas Mečislovas Reinys, prelatas J. Laukaitis, apie 20 kunigų, 6 klierikai. Didelės žmonių minios neįstengė sutalpinti Lazdijų miestelio kapinės.
Daiva Mikalauskienė
Zita Šklėrienė
Nuotraukos D. Kalesniko ir Z. Šklėrienės
