Vasario 8 dieną per antrą-trečią pamokas Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos 7B klasės mokiniai su mokytoja Vida Kvaraciejiene lankėsi Laisvės gynėjų dieną, Sausio 13-ąją, atidarytame Lazdijų Laisvės kovų muziejuje, kur vyko netradicinė lietuvių kalbos ir literatūros pamoka „Kiek kainuoja laisvė? Partizanų dainos“.
Pamokos-ekskursijos pradžioje muziejininkė Jūratė Pacukonienė supažindino klasę su naujai atverto muziejaus specifika, struktūra, ekspozicijų išdėstymu, papasakojo namo, kuriame dabar įkurtas Laisvės kovų muziejus, priešistorę. Muziejininkė pabrėžė, kad šio muziejaus įkūrimo iniciatoriai yra Lazdijų rajono tremtiniai, partizanai, politiniai kaliniai ir jų artimieji. Priminusi grupei saugaus elgesio muziejuje reikalavimus, Jūratė Pacukonienė pristatė edukacinės pamokos-ekskursijos gidę Dalią Juknevičienę, kuri įdomiai pasakodama vedžiojo septintokus po įspūdingus muziejaus labirintus.
Ekskursija prasidėjo nuo psichologiškai sunkiausios muziejaus vietos – pastato rūsio: jame 1944 metais MGB (Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerija) įsakymu buvo įkurtas pats tikriausias kalėjimas su ankštomis kameromis, karceriu, pasivaikščiojimo kiemeliu ir „kabinetu“ kalėjimo prižiūrėtojui (tas „kabinetas“ toks pat baugus kaip ir kameros). Pasirodo, šis namas anksčiau priklausė labai turtingai ir įtakingai Petrauskų šeimai, tačiau Lietuvą užėmus sovietų okupantams, Petrauskų šeima buvo ištremta, jų turtas nacionalizuotas, o gražiausiame Lazdijų name įkurta baisiausios paskirties įstaiga – NKVD būstinė su tardymo-kankinimų izoliatoriais ir kalėjimu: čia buvo tardomi ir kankinami Lazdijų krašto apylinkėse veikę Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanai. Vaikštant po itin žemas ir ankštas kalėjimo kameras apėmė slogus jausmas: pasak mokinių, kol neįsijautėme į tuos išgyvenimus, kuriuos patyrė ten pakliuvę žmonės, dar galėjome ramiai klausyti gidės pasakojimo, bet kai ėmėme įsivaizduoti savo artimuosius ar save kalinčiųjų vietoje, darėsi vis sunkiau… Didelį įspūdį septintokams paliko kamera, skirta partizanų ryšininkės Elės Radzevičiūtės-Andruškevičienės atminimui. Ši moteris ne tik ištvėrė protu nesuvokiamus kankinimus neišdavusi partizanų, bet dar kūrė jautrias dainas apie sunkų partizanų ir tremtinių gyvenimą: jos kameroje buvo galima pasiklausyti kitos dainininkės įdainuotų ilgesingų Elės dainų, paskaityti išlikusių dainų rankraščių. Ir kitose kamerose buvo galima perskaityti ir išklausyti politinių kalinių, tremtinių, partizanų užrašytų dainų, išgirsti jų ryšininkų, partizanus pažinojusių žmonių atsiminimų, apžiūrėti daiktinius liudijimus apie 1944–1953 m. laisvės kovas bei Lazdijų krašto gyventojų trėmimą ir įkalinimą. Laisvės kovas Dainavos apygardos Šarūno rinktinėje sovietų okupacijos metais atspindi inovatyvi ekspozicija – surinkta medžiaga apie Lazdijų krašto kovotojus, jų atminimo įamžinimo vietas.
Pakilę iš slogios kalėjimų erdvės į pirmą muziejaus aukštą, septintokai lengviau atsiduso: pagaliau galima laisviau kvėpuoti! O čia pat lankytojų priimamajame ir įspūdingas Laisvės simbolis tarp erdvę praplečiančių sendintų veidrodžių – didžiulis krėslas su užrašu: „Kokio dydžio yra laisvė?“ Žinoma, pasibaigus edukacijai, mokiniai ir mokytoja neatsispyrė pagundai jame įsiamžinti.
Antrame muziejaus aukšte taip pat buvo galima pamatyti unikalių ekspozicijų. Dalia Juknevičienė pirmiausiai visus supažindino su namo savininkams Petrauskams skirta ekspozicija. Ji pasakojo, kad Petrauskų šeimos namas Lazdijuose pradėjo kilti dar tarpukario laikais. Šeimos namų statybas rėmė giminaitis kunigas Ignas Albavičius, gyvenęs JAV. Pastate veikė svarbios įstaigos, valgyklėlė, Ūkininkų rūmų poskyris ir net pirmasis Lazdijuose privatus odontologijos kabinetas. Pasirodo, šiame name lankėsi ir prezidentas Antanas Smetona. Beje, antro aukšto ekspozicijose tęsiamas sendintų veidrodžių „liudijimas“: visus sukrėtė galva suskaldytas veidrodis, simbolizuojantis vidurnaktį į namus įsiveržusių enkavėdistų siautėjimą… Peržvelgiant informaciją veidrodžiuose, buvo galima išvysti ne tik savo atspindį juose, bet ir Lazdijų krašto žmonių nuotraukas, jų laiškus, dokumentus, ištremtųjų pavardes. Kai kurie mokiniai tarp jų ieškojo ir savo ištremtų artimųjų pavardžių…
Šiame aukšte inovatyviai pateikta ir kovotojų už laisvę bei okupantų istorija: žemėlapiai, Lazdijų krašto partizanai, jų veikla, skaičiai. Ekspoziciją papildo vaizdo ir garso terminalai: galima pasirinkti bet kurią temą ir paėmus į rankas telefono ragelį išklausyti istorinius liudijimus. Nuožulniose šlaitinėse lubose įkomponuota unikali – tremties daiktus eksponuojanti vitrina: čia galima pamatyti ir vaiko kampelį – po laiptais išnaudotą ankštą erdvę su pačių pasidarytais žaislais ir skurdžiu inventoriumi. Mokiniai prisėdo prie vienos iš sienelių, skirtų Kalniškės mūšio įamžinimui: čia galima pažiūrėti ir 2004 metais režisieriaus Jono Vaitkaus sukurtą karinę istorinę dramą apie Kalniškės mūšį, paremtą tikrais faktais.
Vėl sugrįžę į pirmą muziejaus aukštą septintokai buvo supažindinti su dar viena edukacine erdve, kurioje įvairaus amžiaus grupių mokiniams siūlomos ir interaktyvios, ir gana paprastos, bet loginio mąstymo, žinių ir vaizduotės reikalaujančios užduotys. 7B klasės mokiniai pasirinko sudėlioti Kalniškės mūšio vietą fiksuojančią didelę medinių detalių dėlionę. Gidė įspėjo, kad tai ilgai užtruksiantis darbas, nes dėlionė net suaugusiems lankytojams ne iš lengvųjų. Bet į grupeles greitai pasiskirstę septintokai dėlionę įveikė per 3 minutes!
Pasibaigus netradicinei lietuvių kalbos ir literatūros pamokai-ekskursijai, 7B klasės mokiniai padėkojo muziejininkėms Jūratei Paciukonienei ir Daliai Juknevičienei už labai įdomią ekskursiją ir likusią dalį pamokos skyrė fotosesijai. Po to sugrįžę į savo klasę dar ilgai reflektavo apie tai, ką sužinojo ir pamatė.
7B klasės mokinių įspūdžius užrašė
mokytoja Vida Kvaraciejienė
