„GYVENIMAS, PALIKĘS ŠVIESĄ“

Šitoks trumpas tas žmogaus žydėjimas... (gyvenimas)... Amžinoj laiko juostoj... 1936 m. – Nepriklausoma Lietuva, Sovietmetis, Sąjūdis ir gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje. Kiek suspėjame... kiek nesuspėjame.....  Ir kiekvienoje laiko atkarpoje palikti pėdsakai.... 

Šiandien, sausio 15-ąją, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos erdvėse skambėjo ne pamoka ir ne skambutis. Šiandien čia skambėjo atmintis. 1936 metų sausio 15-ąją Barčių kaime, Metelių parapijoje, Teizų seniūnijoje, Lazdijų rajone gimė Birutė Zubrickaitė -Vanagienė – mokytoja, direktorė, kultūros puoselėtoja, aktyvi Dzūkijos visuomenininkė, žmogus, kurio gyvenimas tapo mūsų krašto istorijos dalimi.

Minint a. a. Birutės Vanagienės 90-ąsias gimimo metines, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijoje vyko radijo laida „Gyvenimas, palikęs šviesą“, skirta mūsų krašto švietėjai. Mokiniai su pagarba ir šiluma prisiminė jos gyvenimą, paliktus pėdsakus ir šviesų buvimą tarp žmonių. Tai proga sustoti, atsigręžti į nueitą kelią ir padėkoti už tai, ką ji dovanojo savo artimiesiems, bendruomenei ir visiems, kurie turėjo laimę ją pažinti.

Platus rūpesčių ratas...

Viską viską pamato,

Pamatuoja širdimi...

Lyg šviesos apgaubta...

Skuba, lekia, ne kalba, o daro, siūlo idėjas ir jas įgyvendina...

                      Tačiau Birutės Vanagienės gyvenimas – tai ne datos ir faktai. Tai kasdienybė, kurioje buvo: rūpestis artimu, kantrybė sunkesnėmis akimirkomis, džiaugsmas paprastuose dalykuose, stiprybė, kurios kartais net pati nepastebėdavo.  Svarbiausia jos gyvenime už visų pareigų bei titulų buvo šeima. Kartu su vyru Leonu užaugino dvi dukras. Šeima Birutei buvo jos ramybės uostas ir didžiausia vertybė.

Žmogaus gyvenimo vertė matuojama ne metais, o tuo, ką jis palieka kitiems. Birutė Vanagienė paliko nuoširdumo ir paprastumo pavyzdį, primenantį, kad tikros vertybės slypi ne prabangoje, o širdies turtingume.

Lieka žodžiai

Lieka prisiminimai

Krinta jie snaigėm iš dangaus baltą sausio rytą

Lietaus lašais, kai vaikštom drumzlinom Lazdijų gatvelėm rudenį...

Skleidžiasi pavasariniais žiedlapiais ir rudeniniais lapais, kai vaikštom po mokyklos parką.

Renku visus. Dedu į ATMINIMO SKRYNIĄ. Be užraktų: į širdį įsileiskime. Gerbkime žodžiais. Žmogaus nėra... Lieka prisiminimai...