Šiemet sukako 150 metų nuo filosofo, didžio lietuvių humanisto, tautos budintojo, mąstytojo, šviesuolio, sveikuolio, rašytojo, dramaturgo bei žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno (Vilhelmo Storostos) gimimo. Žodis vydūnas reiškia toli į ateitį žvelgiantis ir ją matantis žmogus – pranašas. Jis aukščiausia vertybe laikė žmogiškumą, savo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą. Šį tikslą pasiekti, anot Vydūno, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą – mokslą, meną, dorovę. Matydamas nutautėjimo grėsmę, Vydūnas visą gyvenimą paskyrė lietuvių tautinei savimonei žadinti ir ugdyti. Štai kodėl Lietuvai jis be galo svarbi asmenybė, o 2018-ieji paskelbti Vydūno metais.
O ką mes žinome apie šį tautos šviesulį?
Šia proga balandžio 23 d. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje vyko netradicinė užklasinio skaitymo pamoka, skirta Vydūno metams, Pasaulinei knygos dienai ir Nacionalinei bibliotekų savaitei paminėti. Pamokoje dalyvavo 1gA klasės mokiniai, jiems pamoką vedė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vida Kvaraciejienė, scenarijų „Vydūno asmenybės šviesa“ mokiniams pamokai parengė šių eilučių autorė, Vydūno tekstus skaitė Simona Petruškevičiūtė, DeinaraVereščinskaitė ir Aurelijus Ragažulis.
Netradicinės užklasinio skaitymo pamokos pradžioje mokytoja Vida Kvaraciejienė gana išsamiai nušvietė Vydūno asmenybės ir gyvenimo filosofijos svarbiausius momentus, apžvelgė jo kūrybą bei pristatė originalią Vydūno knygą – traktatą „Sąmonė“ („Sąmoningumas ir nesąmoningumas. „Žvilgsnis į gyvenimo esmę“), išleistą 1936 m. Tilžėje, „Rūtos“ spaustuvėje, Ansio Bruožio lėšomis. Vėliau 1gA klasės mokiniai nepabūgo išsakyti nuomonę apie šios knygos sudėtingus filosofinius tekstus, garsiai skaitė ištraukas, noriai įsijungė į diskusiją apie jauno žmogaus siekius, analizavo Vydūno tekstus jaunimo asmeninės raidos klausimais.
Mokiniai apie Vydūną jau nemažai žinojo, nes jo kūryba įtraukta į 1g klasės lietuvių kalbos ir literatūros programą. Vydūnas, gimęs Mažojoje Lietuvoje, nuo vaikystės girdėjo tėvų, senelių pasakojimus apie garbingą lietuvių tautos praeitį. Juk būtent iš to krašto kažkada ir kilo tautinis judėjimas, tautos sąmonės atbudimas. Čia dainuojamos liaudies dainos, kuriamos naujos, pritaikant joms melodijas, todėl ir Vydūnas mokėsi smuikuoti, skambinti fortepijonu, vargonais. Jo sąmonėje įsirėžė kryžiai, audiniai, juostos, tautodailės darbai. Vydūnas tautoj matė tiesą, tautos sąmonės tobulėjimą, kalbos ir žodžio prasmę. Rašytojas ir pats daug skaitė Antikos kūrinių, domėjosi Rytų filosofų literatūra, žavėjosi daile. Jo kambaryje kabojo Čiurlionio, Šimonio paveikslai, dvelkią begaline išmintimi. Būtent tai ir padėjo Vydūnui priartėti prie filosofinio pasaulio suvokimo: jo sieloje įvyksta lūžis. Jis nutaria nebepaisyti mados tuštybės ir nustoja skubėti.
Mokinius ypač domino, kaip garsusis filosofas suvokė grožę – tai, pasak Vydūno, gražus ir sveikas gyvenimo būdas. Jis, dar jaunas būdamas, kreipė dėmesį ne į madingus, o į patogius drabužius: „Aplankiau siuvėją, užsisakiau drabužius. Patogius, nevarginančius kūno. Atsisakiau kietos, gerklę smaugiančios, sveikatai netinkančios apykaklės. Užsirišau austinę juostelę. Neskubu, nesikarščiuoju, perkainuoju turimas vertybes“. Gyvename ne drabužiams. Nereikia blizgučių, auskarų, žiedų, kitokių papuošalų. Juk mes ne laukiniai.“ (Vydūnas).
Įdomu ir tai, kokį dėmesį Vydūnas skyrė mitybai: jis valgė tik vaisius, riešutus, daržoves, virė ne skanią, bet sveiką sriubą. Valgė ne iš karto: pauosto, paragauna, mėgaujasi, kanda mažais kąsneliais, ryja mažais gurkšneliais. Jo meniu nėra mėsos, riebaus maisto. Jaunuolio veiklą su užuojauta seka jo pasamdyta šeimininkė, mokyklos vedėjo svainė, senmergė Klara Kochaitė. Ji beveik dvidešimt metų senesnė už Vydūną ir jo labai gailisi dėl tokio keistumo. Pats Vydūnas jaunystėje labai sirgo, o kai jam sukako 18 metų, vos nemirė. Pasirodo, jis buvo alergiškas ir turėjo jautrų skrandį. Visų vartojamas normalus maistas, jam buvo kenksmingas, ypač mėsa. Laimei, kartą į rankas pakliuvo vieno anglų biologo knyga apie mitybos filosofiją. Pagal tos knygos nurodymus, jis suprato, kokie produktai jam yra naudingi, o kokie žalingi, ir išmoko vartoti tik tokį maistą, kuris ėjo į sveikatą. Todėl jis negėrė nei kavos, nei arbatos, nevalgė nei duonos, nei pyrago, nei mėsos. Valgė riešutus, maltus kviečius, medų, vaisius, daržoves. Vydūnas griežtai laikėsi savo paties susidarytos dietos, buvo sveikas, darbingas ir sulaukė ilgo amžiaus.
Kai Vydūnas dar laikinai gyveno Švėkšnoje, kartą netikėtai alėjoje susitiko su grupe vyresnių klasių moksleivių, kuriems vidutiniškai buvo po 19 metų. Vydūnui tada buvo 62 – ieji.
– Na, vaikinai, išbandykime jėgas, – pasiūlė Vydūnas. – Greičiausias bus tas, kuris pirmas nubėgs iki vilos. Maždaug 300 metrų.
Visi nustebo, kai Vydūnas pats pirmas lengvai pasiekė finišą. Jaunuoliai pūtuodami šluostėsi prakaitą, o Vydūnas atlaidžiai šypsojosi.
– Jei norite būti sveiki, – tarė jis, – stiprūs ir greiti, tai niekados negerkite alkoholinių gėrimų, nerūkykite tabako, niekados nepersivalgykite, giliai kvėpuokite.
Taigi pats Vydūnas gyveno sveiką, kilnų, dorą gyvenimą. Barzdotas, skrybėlėtas, lieknas, senyvas vyras ne ėjo, o skriejo lengviau už pūką.
Pasiklausyki aido-
Tautos gyvenimo,
Kaip jis, lyg jūrų bangomis
Atsigarsi ir supa tavo širdį!
Išgirsi, koks čia tavo balsas,
Ir jam širdyj duok suskambėti,
Kad imtum sąmoningai
Gyventi tautoje,
Ją savo gyvumu gaivindams!
Skaidri tautos dvasios mintis, skaidrus jos tekėjimas. Bet žmogaus Visata slėpininga, neįžvelgiama. „Atmink save, savo patirtį – tokiu keliu sugrįši į save ir į savo būties namus“, – moko Vydūnas.
Tą dieną, pamokos metu, 1gA klasės mokiniai į Vydūną žvelgė kaip į darnos ir laisvės Mokytoją, kuris prabilo žadindamas asmens, tautos ir žmonių bendrijos gyvenimo harmonijos ilgesį, puoselėjo pagarbą senajai indoeuropiečių, baltų išminčiai, kėlė tautiečių savimonę, mokė harmonijos ir išminties. Susidomėjimą kėlė Vydūno žodžiai: „Visada žmogus turėtų savo gyvenimo ir elgesio vadžias savo valioje laikyti. Kiekvienas ir saldžiausias malonumas, lig dugno išragautas, virsta skaudžiu kenksmu“. Ar tik ne apie šiandienos žmogų čia kalbama? Juos mokiai interpretavo taip, kaip kiekvienas suprato. Interpretacijos pamažu virto į diskusiją moralės temomis.
Štai Vydūnas – Tilžės mokytojas. Dirba berniukų gimnazijoje. Ir pats labai daug mokosi – ieško rakto Visatos platybėms suprasti. Keičia įpročius: pavyzdžiui, vaikšto mažais žingsneliais, gyvena neskubėdamas – harmonijoje su savimi pačiu – ir greitai pastebi, kad darosi sveikesnis. Užsiaugina ilgus plaukus, kad išvaizda labiau primintų lietuvių protėvių kilmę. Tilžėje susipažįsta su kitu šviesuoliu – Jurgiu Zauerveinu-Girėnu, „Lietuviais mes esame gimę“ dainos autoriumi, kalbų mokovu. Vydūnui jis sako, kad po mirties atiduos savo smegenis gydytojams tyrinėti ne dėl 60 kalbų mokėjimo, o dėl dažno galvos skausmo. Zauerveinas skatina ir Vydūną mokytis kalbų – tik taip galima įsigilinti į lietuvių kalbos turtingumą.
Tilžėje Vydūnas buria aplink save jaunimą, veržiasi padėti siekti dvasios tobulumo, gelbėti iš nuopuolių. Taip jis susipažįsta su Marta Raišukyte, giminingos sielos mergina. Dabar jau abu aktyviai dalyvauja Tilžės lietuvių bendruomenių veikloje, moko jaunimą sveiko gyvenimo būdo. Vydūnas moko: „Daug jaunuolių net ir sirgdami save žudo – rūko. O kiek jaunuolių save žudo, nuodija visokiais gėrimais. Negerk ir alaus“. Vydūnas labai pyko ir ant garsaus kalbininko Jono Jablonskio. Jis sakė: ,,Aš labai stebėjausi iš mokyto vyro – Rygiškių Jono (Jablonskio). Dažnai skaitau jo gramatiką, jeib norėdamas save šnekoje apreikšti, rašte išsakyti. Bet nusivyliau Jono neišmanymu. „Alus gerti sveika“, – rašo jis, tarsi būtų gydymo mokslus nagrinėjęs. Tai didi klaida. Tiesiog melas. Kalbininkas apie sveikatos saugojimą ir stiprinimą nieko neišmano. Tokius pasakymus iš gramatikos reikėtų išmesti, kad jie neklaidintų nežinėlių. Bet, kiek girdėjau, alaus gėrimas ir jam neišėjo į sveikatą. Nesulaukęs gilios senatvės įsėdo krėslan ir negalėjo vaikščioti dėl kojų sustingimo. Štai ir „sveika alus gerti“.
Taigi Vydūnas savo knygoje „Sveikata, jaunumas, grožė“ sudėjo viską, ką pats patyrė, išbandė, iškentė. Ši gyvenimo būdo knyga savo laiku buvo labai populiari. Vydūnas toje knygoje moko: „Tu išsivėdink kambarį ir daryk giliojo kvėpavimo pratimus. Dar svarbu: niekada nemeluok! Nė vieno žodžio! Melas žudo. Jeigu tu negali sakyti teisybės, verčiau tylėk, sukandęs dantis. Ar anksčiau, ar vėliau melagis kris nuo kojų, supus ne tik dvasiškai, bet ir kūniškai. Laikykis dietos. Ar žinai, kad valgau labai mažai, du kartus per dieną? O daugelis žmonių nyksta kaip tik ne iš bado, bet nuo nuolatinio persivalgymo“.
Gyvenimas Vilhelmą Storostą – jauną mokytoją – nubloškia į prieškario Vokietiją, kur jis sunkiai suserga. Į užsienio kurortus išvykti neturi pinigų, daug dirbti negali – nėra jėgų. Todėl daug skaito. Žavisi Kiplingu, Servantesu. Deja, plaučių liga progresuoja. Daktaras pataria valgyti daug lašinių, kiaušinių, bet jam tai netinka. Vydūnas mano, kad tikrai ištvers – jį palaiko tikėjimas savimi, savo prigimtimi, jis visada pabrėžia:„Esu lietuvis! Ilgaplaukis! Laukinis! O gal ir nieko, kad toks. Mūsų tautoje slypi daug neišnaudotų jėgų. Senovės lietuviai mokėjo užšaldyti savo numirėlius. Išlaikydavo juos užšaldytus keletą mėnesių, net metų. Virė vaistažoles, kepė šaknis.“
Deja, II Pasaulinio karo audros atskyrė Vydūną dar toliau nuo gimtųjų namų. Kartu su karo pabėgėliais jis atsidūrė Vakaruose.
„Grįžk, lietuvininkų kareivi, grįžk atgal į Tilžę, kur aušra tarytum griausmas Kuršių įlanka nuėjo…“, – kažkada rašė Vydūnas apie save. Ir surįžo, bet jau geležiniame karste, jau atkurtoje, laisvoje Lietuvoje. Vydūno perlaidoti palaikai visam laikui atgulė Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno.
Pamokai einant į pabaigą, mokytoja Vida Kvaraciejienė nušvietė Vydūno knyginį pasaulį, kuris yra vertas ir detalesnio skaitymo, ir tyrinėjimo. Pasak jos, literatūrinį Vydūno palikimą sudaro daugiau kaip 60 knygų – įvairaus žanro pjesės, libretai, apysakos, 12 filosofinių veikalų, per 30 filosofinio turinio dramų bei istoriosofinių traktatų, dainų rinkiniai, lietuvių kalbos vadovėliai, lietuvių-vokiečių kalbų žodynas, studija apie Kristijoną Donelaitį, atsiminimai. Didelę tokios įvairios kūrybos dalį sudaro publikacijos periodikoje. Už visą savo gyvenimo kūrybą 1940 m. Vydūno kandidatūra buvo pristatyta Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. Jis – originalus filosofas. Jo filosofija paremta sąžine, išmintimi, teisingumu, savęs pažinimu.
Pamokos metu pažintis su Vydūnu paskatino mokinius matyti jį kitoje šviesoje ir suprasti, dėl ko Lietuvai jis toks brangus ir išskirtinis.
Netradicinę užklasinio skaitymo pamoką, skirtą Vydūno metams Pasaulinei knygos dienai ir Nacionalinei bibliotekų savaitei, užbaigėme jo šviesiomis mintimis: „Visų žmonių yra pageidaujama vienu kartu sveikata – jaunumas, grožė. Taip glaudžiai yra jos trys sujungtos, kad sunku būtų vieną atskirti nuo kitos. Vos tik pradėjus mąstyti apie vieną, prisimeni tuojau ir kitidvi. Atrodo, tarsi jos būtų trys spinduliai vienos žvaigždės. Kas jų vienos nori, turi norėti ir kitų… Nėra žmogui grožės be sveikatos. O jaunumas jau savaime yra sveikata bei grožė… Žmogus nebegyvena plėšrumo vietoje, bet bus įžengęs į šventnamį, kur ramu, darnu, šviesu, šventa…“
Daiva Mikalauskienė
