Vytauto g. 13, LT-67122, Lazdijai

(8 318) 51133

info@lazdijugimnazija.lt

„TRADICINIAI KŪČIŲ PATIEKALAI“

        Artėjant gražiausiai  metų šventei – Šv. Kalėdoms, gruodžio 15 d. Lazdijų rajono mokyklų bibliotekininkės dalyvavo metodiniame renginyje „Tradiciniai Kūčių patiekalai“. Renginys vyko Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje.

        Grojant foninei muzikai (Broniaus Kutavičiaus oratorijai ,,Pagonių apeigos”), pro duris ramiu žingsniu įėjo Vaidilutė  (1gA klasės mokinė Deinara Vereščinskaitė) su ugnele. Ji priėjo prie skaityklos centre stovinčio stalo, uždegė ant jo simbolinę žvakelę. Tuo metu tos pačios klasės mokinė Simona Petrauskaitė  skaitė posmą iš poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „Dainuoju Lietuvą“.

        Lietuva. Kai kuriems simbolizuoja lietų, nes  čia dažnai lyja,  kiti sako, jog jos  vardas kildinamas iš upelio Lietauka.  Prasidėjusi nuo mažo upelio ji tapo  neapkabinamai didelė  savo  iškilių vaikų dėka.  Mindaugas, Gediminas, Algirdas,  Kęstutis ir Vytautas… Jie  kūrė didingą Lietuvos istoriją. Lietuvos vardas  gyvuoja jau daugiau nei tūkstantį metų. Visko buvo – ir karų, ir marų, bet  sunkiausia buvo išlaikyti lietuvišką kalbą, dėl kurios ilgai kovojome. Ir  tik   neapsakoma drąsa ir meilė padėjo mums ją išsaugot.  Šioje šalyje gyveno ir tebegyvena  darbštūs, kantrūs bei  kūrybingi žmonės.

        Toliau renginį dzūkų tarme vedė  1gA klasės mokinės Simona ir Deinara.  Jos puikiai nušvietė tikrąsias lietuvių tradicijas: Kūčių ir Šv. Kalėdų valgius bei papročius Dzūkijoje. Pasak jų, „Kų paliko dzieduliai kap kraicį, plaka mano krūcinėn lig šiol!“.

        Mergaitės kalbėjo, jog pacan šoni Lietuvos yr žamelė Dzūkijos. Žmonės tynai nebagoci, bet labai geros širdzies… Gražiai papasakota ir apie savo regiono ypatumus.  Keletą iš jų užrašiau: ,,O jūs  ar nor rozų pamislinot, kodėl mūs kraštų vadzina Dzūkija? Mus tep vadzina dėl  to, kad iš mūs tep ir pilas visoki: dzie, dzie, cik, cik!…

        Dar svarbu žinoc, kad per šimtmečius cikras dzūkų ūkis buvo miškinė – dzirvoninė žamdirbystė  ir viskas susveda su mišku ir jo gėrybėm. 

        Nu, kas prauda – tai prauda! Pasrodius grybam, dzūko namie nerasi. Tep, ale kokis tai sunkus darbas tas grybavimas!!! Kap sakoma, jei ne grybai ir ne uogos…

        Renginio metu buvo kalbama ne tik apie darbą, bet ir apie gražiai dainuojančias dzūkes moteris. „Gi tos mūs dzūkutės tokios saldziabalsės, jokios kitos moteriškės nedainuoja tep gražiai… O dar ir gaspadinės  kokios… išradzingumo jomi dzie netrūksta. Pavasarį išvirs zupės iš vos praskalusios dzirgėles, rūškynio ar kokios menkos balandos… O bulvinės bandos ant kopūstų lapų?…  O pyragai?… O bandukės su varški, vuogomi, lašinaiciais. Mmm…“ – savo pasakojimus tęsė renginio vedėjos.  

        O  jau apie kopūstus  mums papasakojo štai ką.  Pasirodo, Vokietijoje, Oldenburgo miesti 2001 m. net paci  Angela Merkel buvo išrinkta kopūstų karalieni. Tep, kad ne čiudna, jei per Kūcas ir dzūkai neapseina be rūgytų kopūstų.

        Tep dzūkelio  kasdzienis valgis, kad ir prastas, bet labai nevienodas.

        Tradiciniai dzūkų Kūcos valgiai – tai silkė su baravykais, troškyci kopūstai su grybais, kepta ropė. Kitap sakanc – maistas, katris  nesprašo  atgal, net jei ir sciprai kur netyčia užbanguotai… Va, ca ėmiau ir prisminiau tokį an viso Holivudo garsų artistų  Leonardų  di Kaprijų. Jis rozų, macyc, gerai persivalgis buvo ir sako:  ,,Reikėt bent rozelį injungc fantazijų ir pasdaryc sau valgio be mėsos!“

        Buvo daug kalbama, kaip troškytais,  keptais,  marinuotais grybais įdarinėjo pyragėlius… Mmm… Saniau dzūkai augino daug grikių, gal todėl ir tradicinis Kūcų  valgis buvo saldzi grikinė babka.   O kokis Kūcų stalas be žuvies? Prigaudzydavo vyrai tos žuvies visokios Kūcai… Oi, prisminiau juokų tokį! Ar kas žinot, kad Velso princas Charlesas laidza in savo karališkų valgiaraščį intraukc cik tokių lašišų, katrų sugauna jis pats?

        Ar žinojote, kad Dzūkijon Kūcų vakaran moma, ruošdama valgius, liepdavo vaikam žūrėc per langų, kadu insižiebs pirma žvaigždelė? Tep, tep! Ir cik tadu, kap ji sužibdavo, laisdavo visiem sėscis prie Kūcos stalo.

        Šių dienų papročius diktuoja ir ekonominė, ir socialinė padėtis. Gyvenimo paradoksas. Visą pokarį, sovietmetį galvojome, kaip prasimaitinti, kur gauti maisto, dabar galvojame, kaip atsikratyti nereikalingų kilogramų ir priklausomybės nuo maisto. Žinoma, tai humoro dėlei, o jei rimtai, Kūčios, Kalėdos – virsmo metas. Reikia galvoti apie ateitį. Praeitį ir ateitį sieja tik mūsų mintys. Kūčias švenčiame susikaupę, prisimename  gyvus ir mirusius. Ant stalo ramiai dega žvakė, padėti  tradiciniai Kūčių patiekalai. Paprasti, senoviški, archajiški, kokie buvo laiko pradžioje, iki kultūros, iki mūsų, kol dar žmonės ir gyvuliai gyveno greta ir suprato vieni kitus be žodžių. Šiandien stalą dengiame linine staltiese, iš po jos styro šiaudai ar šienas – gyvulių testamentas, žmogus pradeda suprasti gyvulių kalbą, įsiviešpatauja tamsa, suartėja žmogaus ir gamtos pasaulis.

        Renginiui einant į pabaigą, vedėjos visas rajono mokyklų bibliotekininkes pakvietė prie jų pačių paruošto vaišių stalo. Juk maistas yra bendravimas, draugystė ir pokalbis, todėl sėdėdamos prie jo,  stengėmės visos dar kartą prisiminti savo papročius ir tradicijas. Ir tik savo unikalumu, kalbomis, dainomis, tautosaka, bendravimu mes buvome stiprios ir vieningos. Kaip toj dainoj:

Lietuva artojų žemė,
Žemė protėvių darbščių.
Ant plataus Europos kelio
 Nepamirškim papročių“.

 

 

                                   Lazdijų rajono mokyklų  bibliotekininkų metodinio būrelio pirmininkė
Daiva Mikalauskienė

 

[wpgmza id="1"]

KONTAKTAI

Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

Adresas:

Vytauto g. 13, LT-67122 Lazdijai

Įmonės kodas: 190608487

SD draudėjo kodas: 580118

Direktorė Erika Poškevičienė

Tel.: (8 318) 51133

El.p.: info@lazdijugimnazija.lt