Vytauto g. 13, LT-67122, Lazdijai

(8 318) 51133

info@lazdijugimnazija.lt

TAUTINIS KOSTIUMAS. DZŪKIJOS REGIONAS

        Lietuvos Respublikos Seimas 2017–uosius metus paskelbė Tautinio kostiumo metais. Tautinis kostiumas – vienas iš tautos valstybės simbolių, šalies kultūros išraiška bei mūsų protėvių suvokto grožio atspindys, kuriuo lietuviai didžiuojasi kaip ir savo senomis, turtingomis papročių, liaudies dainų, šokių, amatų ir kulinarijos tradicijomis.

        Gegužės 9 d. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija Tautinio kostiumo metus pažymėjo ypatingu renginiu, kuriame buvo pristatomi dzūkų tautiniai drabužiai, šokami lietuviški šokiai, dainuojamos liaudies dainos, menamos mįslės bei atliekamos įvairios užduotys. Renginyje dalyvavo 6, 7 ir 1g klasių mokiniai su lietuvių kalbos mokytojomis Birute Plečkaitiene ir Dale Jefimova. Renginį vedė gimnazijos pirmokai Karolina Rentelytė ir Matas Ribinskas. Labai džiugu, jog į gimnazijos renginius ateina ir žymi kraštotyrininkė bei puiki etninės kultūros žinovė Birutė Vanagienė. Šįkart gerbiama viešnia įdomiai papasakojo apie Dzūkijos krašto tautinius drabužius, mados ištakas, rašto kompozicijas bei spalvų koloritą. Naujai pažvelgti į tautinį kostiumą, prisiliesti prie gražios ir nesenstančios mados padėjo muzikos mokytoja bei gimnazijos etnografinio ansamblio „Voverėlė“ vadovė Birutė Vžesniauskienė. Dainininkai renginio dalyvius pasveikino lietuvių liaudies karine-istorine daina „Užėjau ant kalno“, visiems primindami skaudžius rekrutų išgyvenimus.

        Renginio vedėjai Karolina ir Matas žemai nusilenkė visiems, kurie nepamiršta tautinio drabužio, padėkojo visoms lietuvaitėms, kurios gerbia tautinio drabužio idėją ir tais drabužiais save dabina. Pasveikino ir vaikinus, kurie, išdidžiai pasipuošę tautine apranga, skleidžia bei puoselėja dzūkiškus papročius ir tradicijas. Tautinis kostiumas, kaip ir šalis, tauta ar žmogus, turi savo istoriją  ir kaip simbolis, ir kaip meno kūrinys. Jis prilyginamas vėliavai, herbui, himnui. Lietuvių tautinis kostiumas nuėjo ilgą raidos kelią. Kaip meno kūrinys, jis patyrė įvairias įtakas, buvo ne kartą supaprastintas ir net nuvertintas, vėliau atkurtas, perkurtas. Tautiniai rūbai buvo labai įvairūs: skirti išeigai ir kasdienai, įvairioms šventėms, skirtingai dėvimi ir siuvami pagal atskirus Lietuvos regionus. Daug tautinio drabužio puošybos elementų randama net senųjų kunigaikščių ir kunigaikštienių aprangoje.

        Smagu, kad Dzūkijoje daugiau negu kituose etnografiniuose regionuose išsaugota senųjų tradicijų, todėl dzūkai ilgiau vilkėjo ir namie austus drabužius. Dar kur ne kur randame kraičio skryniose saugomų austų prijuosčių, liemenių, rečiau sijonų, šventadieninių vakarinių drabužių. Kiekvienos etnografinės srities drabužiuose galima įžvelgti ypatumų, būdingų tik tam regionui. Tradiciniai drabužiai daugelyje Dzūkijos vietovių dėvėti labai ilgai dėl nepritekliaus nulemtos būtinybės pačioms moterims verpti, austi ir siūti. Pasak Birutės Vanagienės, XIX a. vidurio šventadieninių moterų drabužių komplektą sudaro: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, galvos apdangalas, apavas. Dzūkių moterų marškiniai siūti su gorsu, rankogaliai kartais siuvinėti, gali būti siuvinėjimų ir apie kaklą. Sijonai buvo siuvami iš kelių tiesių palų, labai suraukti. Kasdieniniai sijonai buvo audžiami iš pakulinių, pašukinių audeklų, šventiniai – pusvilnoniai, vilnoniai. Sijonai languoti, dominavo žalia, rasalinė, mėlyna ir balta spalva. Vyrų dzūkų tautinio kostiumo komplektą sudaro kelnės (vilnonės medžiagos), liemenė, sermėga, apavas (auliniai), juosta, marškiniai, kepurė (skrybėlė), kartais skarelė po kaklu. Vyrai nešiojo marškinius, siauras kelnes, trumpą, daugybe sagų susagstomą švarką, viršuje vilkdavosi skrandą, žiemą – kailinius. Kasdieninis valstiečių – tiek vyrų, tiek moterų – apavas buvo iš pakulinių siūlų vąšeliu megztos čempės bei iš liepos karnų pintos vyžos. Išeigai turėjo odinius batus. „Dzūkų drabužiai kai kuriais bruožais buvo panašūs į suvalkiečių,  tik jų puošnesni, nes suvalkiečiai visada buvo turtingesni“, – pasakojo B. Vanagienė. Tai kuo gi dzūkų tautinis kostiumas išsiskiria iš kitų regionų?

        Visų pirma, nemenka įvairove pasižymėjo dzūkių prijuostės ir liemenės. Prijuostės buvo audžiamos ir smulkiai, ir stambiai languotos, ir ruoželiais, langeliais; dažniausiai ausdavo linines, baltai raudonas arba baltai mėlynas (spalvotais langeliais), pusvilnones. Liemenes moterys siuvosi iš namie austų ar pirktinių audinių (pusvilnones, vilnones), jos būtinai turėjo būti skersadryžės su drobiniu pamušalu.

        Be to, įdomūs ir dzūkių galvos apdangalai. Kepurės–čepčikai, čepčiukai visuomet atrodė tvarkingai, nes buvo baltos spalvos (lininės) arba mezgamos iš pirktinių siūlų. Skarelės – namie austos (baltos lininės) arba  pirktinės (kašmyrinės, šilkinės, gėlėtos ar vienspalvės). To meto moterys mėgo mazgą rišti ant pakaušio arba po smakru. Skaros buvo vasarinės (lengvos, plonos, perkelinės, šilkinės) ir žieminės (didelės, austos iš vilnos, storos, kad būtų galima visai apsigaubti). Pačios didžiausios žieminės skaros buvo vadinamos gūniomis. Žiemą prie pirštinių moterys dėvėdavo ir riešines. Dzūkiškų riešinių raštai komponuojami tik riešinių galuose ir ypač dažnai užbaigiami ištisiniais taškelių, smulkių kryželių dryželiais. Išradingesnės moterys riešines dailiai išsisiuvinėdavo biserio karoliukų raštais. Beje, geidžiamiausi moterų papuošalai Dzūkijoje buvo karoliai, tik jie dažniausiai būdavo ne gintariniai (gintaro papuošalai būdingesni pajūrio gyventojams), o kur kas paprastesni – iš emalio, koralų, stiklo. Dzūkaitės šiuo atžvilgiu buvo be galo išradingos, nes mokėjo susiverti dailius karolius iš dažytų skiedros gabaliukų ar net iš obuolio,  moliūgo sėklų ar šermukšnio uogų.

        Kiek tautinis kostiumas mums šiandien yra svarbus kaip tautos simbolis, mūsų protėvių nagingumo įrodymas, jų grožio sampratos atspindys, įsitikinome pažiūrėję filmą „Lietuvių tautinis kostiumas“. Renginio pabaigoje mokiniai reflektavo, kad filmas jiems ne tik suteikė istorinių žinių apie tautos praeitį, bet ir padėjo suvokti tautinių rūbų svarbą, unikalumą bei išmokė atskirti juos pagal konkrečiam regionui būdingą savitumą. Po filmo peržiūros visiems buvo įdomu minti mįsles, dainuoti jau žinomas lietuvių liaudies dainas ir mokytis naujų, žaisti iš senų laikų iki mūsų atkeliavusius žaidimus ir atlikti praktines užduotis, susijusias su renginio tema.

        Ypač smagu buvo stebėti tautiniais rūbais pasipuošusius etnografinio ansamblio „Voverėlė“ dalyvius, vadovaujamus mokytojos Birutės Vžesniauskienės: mokiniai buvo pasitempę, išdidūs, laikėsi itin oriai. Tai įrodo, kad tautinis kostiumas tikrai turi magišką galią – jis tarsi įpareigoja pasitikėti savimi, kaip itin svarbia tautos dalimi. Daug gerų emocijų suteikė ir mokiniai, įdomiai pristatę skirtingas tautinio kostiumo dalis: sijonus, marškinius, liemenes, prijuostes, juostas, vyrišką sermėgą bei įvairius galvos apdangalus. Taigi mažutė Lietuva, visa telpanti į Čiurlionio karalių delnus, be tautinio rūbo šiandien tiesiog neįsivaizduojama.

 

                                                                                       Daiva Mikalauskienė

 

[wpgmza id="1"]

KONTAKTAI

Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

Adresas:

Vytauto g. 13, LT-67122 Lazdijai

Įmonės kodas: 190608487

SD draudėjo kodas: 580118

Direktorė Erika Poškevičienė

Tel.: (8 318) 51133

El.p.: info@lazdijugimnazija.lt