Jau tapo tradicija kiekvieną lapkritį gimnazijos skaitykloje minėti poetės Salomėjos Nėries gimtadienį. Pasiilgę poetės tyro, skambaus žodžio, kasmet bandome prisiliesti prie jos gyvenimo versmių, poetinio pasaulio, nes be jos žodžio magijos jau neįsivaizduojame savęs. Ji jau istorija ir legenda. Lapkričio 30 dieną minėjome poetės 113–ąsias gimimo metines. Gimnazijos skaitykloje vyko netradicinė lietuvių literatūros pamoka „Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji! Sugrįžtu…” Pamokoje dalyvavo 2ga klasės mokiniai su lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja Snieguole Mazaliauskiene. Pirmiausiai žodis buvo suteiktas bibliotekininkei Daiva Mikalauskienei. Ji pasveikino visus susirinkus į Salomėjos Nėries 113–ųjų gimimo metinių paminėjimą, primindama, jog įžymi, talentinga bei mylima poetė sugrįžta kiekvieną kartą su savo poezija ir lyg plakantis pulsas įkvepia mus savo nepakartojamais posmais. Pasak jos. Salomėja Nėris 1928–1931 m. mynė mūsų žemę nuostabios poezijos ir meno pėdomis. Ji, gyvendama Lazdijuose, išleido antrąjį poezijos rinkinį „Pėdos smėly“ (1931 m.). Simboliškai mes galime pasakyti, kad tos pėdos ryškiai įsispaudė Dzūkijos smėly, ir jau daug dešimtmečių mena poetės jaunystės dienas, praleistas Lazdijuose, jos meilės, svajų ir sielvarto kūrybinį polėkį.
2ga klasės mokiniai jausmingai bei įkvepiančiai skaitė S. Nėries poeziją, poetės ištraukas iš dienoraščių, laiškų. Pamokos metu jie turėjo galimybę atsiversti Salomėjos Nėries eilėraščių knygas, paskaityti eiles, susipažinti su poetės gyvenimu.
Salomėja Nėris, lietuvių poetė, „Žiburio“ gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja, gyveno buvusioje „Žiburio” gimnazijoje, dabartiniame Lazdijų krašto muziejuje. Jos kambarys buvo tarsi karstas, autentiška lova ir kai kurios kambario detalės. Eglė Baranauskaitė kalbėjo poetės žodžiais : „Trys mėnesiai kaip aš gyvenu šitam karste. Pripratau jau nors ir prie svetimo man darbo. Dieną pamokos- ūžesys, triukšmas. Viską pamiršti – save pamiršti. Bet vakare, kai sugrįžti į savo karstą… Mano kambarys karsto išvaizdos. Jis ilgas, jo lubos – kaip karsto dangtis…“
Popietės metu už lango snaigės šoko valsą ir nejučia stebėjome jas – mažas ir nepakartojamas snaiges, susimąstėme apie poetės žodžius. Ne vienam atminty išliko jos eilės:
SUGRĮŽTU
Sugrįžtų į tave, mano mūza baltoji!
Sugrįžtu…
Aš buvau ten, kur džiaugsmas, kur taurės putoja,
Kur pilna šviesos ir žiedų.
Aš mačiau kaip jaunystė svaigiam pokily juokės
Aistri ir nuoga.
Aš mačiau — tai jaunystė šypsodamos vyto
Po nakties uždanga.
Ir verkiau aš pamačius, kaip žūva jaunystė,
Kaip vysta žiedai.
Aš verkiau — ir mane mirtinai apkerėjo
Saldūs, saldūs nuodai.
„Tavo laimė ne čia, kur vainikai ir vynas,
Tavo kelias ne čia!
Ir klaikus, kaip bedugnė, ir skaidrus, kaip žvaigždynas,
Tavo kelias nakčia!
Ir išvydau — tai tu iš kalnų mane moji,
Mano motina tu!
Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji!
Sugrįžtu…
Daug poetės kūrinių buvo perskaityta popietės metu, bet gražiausiai viską vainikavo mokinių atlikta daina „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“. Dainai žodžiai parašyti pagal Salomėjos Nėries eilėraštį „Kaip žydėjimas vyšnios“.
Ir šiandien žodžiai „Sugrįžtu į tave, mano mūza baltoji! Sugrįžtu“ skamba taip pat prasmingai kaip ir tada, kai juos užrašė poetė. Ir skambės su tokia pat gyvenimo jėga dar ir po šimtmečio. Kai jau nebebus mūsų, kai liks tik istorija. Ir legenda .
2ga klasės mokinė Vita Grėbliūnaitė
