Balandžio viduryje gimnazijos skaityklos erdvę papuošė nepaprasto grožio darbai – gerai žinomos mūsų krašto tautodailininkės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės šiaudiniai sodai. Menininkė parodai pateikė 4 įvairių formų ir dydžių šiaudinius dirbinius.
Nors tiek pati šiaudų sodų pynimo technika, tiek ir pati medžiaga nėra taip lengvai įvaldoma kiekvieno įsigeidžiančio. Tai kūrybos procesas, reikalaujantis kruopštumo, didelio susikaupimo, ramybės, kantrybės bei patirties. Sodus rišant reikia būti geros nuotaikos, harmoningam, o ir pats darbas turi būti malonus.
Nedaug yra tautodailininkų užsiimančių „Šiaudų Sodų“ pynimu.
Tiesa, Dzūkijos krašte šiaudinius sodus riša talentinga bei kruopšti tautodailininkė, technologijų mokytoja Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė. Jos šiaudiniai sodai skleidžia „auksinę“ šviesą ir šilumą. Pasak menininkės, jie sukurti su didele meile bei kantrybe. Sodas – tobulos visatos modelis.
Jis dažniausiai yra piramidės formos. Gali būti dvi piramidės, nesujungtos arba sujungtos pagrindais. Viršutinė dalis – dangus, apatinė – žemė, su požemin nukreiptu smaigaliu, tarp dangaus ir žemės – žmogaus gyvenimas su džiaugsmais, rūpesčiais, vargais ir svajonėmis. Nuostabu, kad kaip žmogaus gyvenime, taip ir sode, dangus ir pragaras yra ant vienos ašies.
Trikampis daugelyje kultūrų yra dvasios simbolis, kvadratas – materijos. Sodas, sudarytas iš trikampių ir kvadratų, simbolizuoja dvasios ir materijos harmoniją.
Senovėje žmogus nieko nedarė šiaip sau. Visi daiktai turėjo arba praktinę, arba apeiginę sakralinę prasmę.
„Sodo paskirtis – harmonizuoti aplinką, lemti po juo esantiems žmonėms lengvą ir sklandų gyvenimą, darnų sutarimą, sveikatą, darbštumą, skalsą namams.
Sodas – tai ne tik grožis iš šiaudų, tai ir daugybė lininio siūlo mazgelių, kurių kiekviename įrištas užkalbėjimas: ramybės, sveikatos, meilės, darnos, skalsos, kantrybės“, –pasakojo menininkė.
Kadangi sodo paskirtis – kurti harmoniją, jis daromas virsmo laikotarpiu, kai ypač svarbu nulemti laimingą ateitį – prieš Kalėdas, Velykas, vestuvėms, gimusiam kūdikiui ar per krikštynas.
Vestuvinį sodą dažnai rišdavo jaunosios draugės, pati nuotaka ar abu būsimi jaunavedžiai. Pats sodo rišimas yra sakralus veiksmas, reikalaujantis sutarimo, pagalbos vienas kitam, darnių santykių.
„Sodas paprastai kabinamas virš stalo, kur susirenka visa šeima, jis turi suktis nuo menkiausio dvelktelėjimo. Sodas su stalu kuria sakralią namų erdvę.
Nereikia laikyti namuose aplūžusio sodo, jei neįmanoma pataisyti, reikia sudeginti, kaip ir kitus apeiginius daiktus, kurių nevalia išmesti (senos maldaknygės, verbos, Žolinės puokštelė ir pan.).
Sodus, ar juos atitinkančius kūrinius, rišo ne tik lietuviai, bet ir dauguma aplinkinių tautų: baltarusiai, latviai, lenkai, skandinavai“, – savo pasakojimą užbaigė tautodailininkė Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė.
Kokie prasmingi iniciatyvios bei kūrybingos tautodailininkės šiaudiniai sodai, bei ką jie simbolizuoja, sužinosite apsilankę gimnazijos skaitykloje.
Pasigrožėkime šia viena iš seniausių tradicinio meno šakų ir pakelkime žvilgsnį nuo kasdienybės! Paroda veiks iki gegužės 20 d.
Parengė bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
Nuotraukos Giedrės Stankevičienės
