Visada smagu, kai į Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją atvyksta įdomūs žmonės. Lapkričio 18 dieną Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje svečiavosi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, bibliotekininkė, visiems kučiūniškiams ir ne tik jiems, gerai pažįstama Lina Pileckienė. Ji vedė 2 netradicines pamokas apie garsų Dzūkijos tautodailininką, pagarsėjusį kryždirbį (dzievadarį) Antaną Soraką bei pristatė parodą „Kučiūnų krašto kryžiai“. Pamokose dalyvavo 5a ir 7a klasės mokiniai su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gintare Dereškevičiene bei technologijų mokytoja Lina Žaliauskiene.
2019 metais Lina Žaliauskienė kartu su Lina Pileckiene vykdė etninės kultūros projektą „Pro rūtos šakelę į praeitį“. Projekto tikslas – surasti, nufotografuoti ir aprašyti Kūčiūnų krašto kryžius. Taigi, buvo surasta ir nufotografuota apie 50 kryžių. Vėliau buvo parengtas albumas su gausybe fotografijų.
Bibliotekininkė Lina Pileckienė pamokas pradėjo apie gimtąjį kraštą ir jį garsinusius žmones, kurie visa savo esybe mylėjo Dzūkiją, norėjo ją matyti gražią bei turtingą. Vėliau ji vaizdžiai papasakojo apie Dzūkijos kaimuose (Pazapsių, Kučiūnų, Miškinių ir kituose) pagarsėjusį kryždirbį (dzievadarį) Antaną Soraką, kuris savo kūriniams sugebėjo suteikti be galo daug šilumos ir grožio. Pasak Linos, jis buvo pašauktas į šitą pasaulį atlikti kažkokią misiją. Ir jis tą misiją atliko su kaupu.
Lina Pileckienė daug kalbėjo apie įdomius Antano Sorakos biografijos faktus bei istorinę praeitį liudijančius kryžius. Kalbant apie dievadarį Antaną Soraką, bibliotekininkė pabrėžė, jog jis buvo tikras Kučiūnų krašto šviesulys, mokėjęs prakalbinti ne tik medį, bet ir nestokojantis fantazijos bei lakios vaizduotės. „Jį kučiūniškiai Dievo meisteriu vadindavę“, – pasakojo bibliotekininkė.
Tad nenuostabu, jog šio liaudies meistro sukurti kryžiai, koplytstulpiai turi meninę vertę. O kai kurie dar tebestovi minėtuose ir kai kuriuose kituose Dzūkijos kaimuose, kapinėse bei šalikelėse. Tačiau, anot Linos, daug kas šioje žemėje keičiasi, mediniai kryžiai neilgaamžiai, todėl dauguma jų vis labiau dūlėja, tręšta bei pūsta. Taip nutiko ir prie Kučiūnų Šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje stovinčiam kryžiui, kuris buvo pastatytas 1937 metais ir traktuojamas kaip puošniausias architektūros paminklas. 2021 metais šį unikalų kryžių išvežė į Etnografinę Prano Dzūko sodybą, esančią Delnicos kaime, Šeštokų seniūnijoje, restauravimui. Jo vietoje pastatytas autentiškas senajam. Šį kryžių kruopščiai sumeistravo Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos technologijų mokytojas Audrius Goberis. Tad nenuostabu, kad Antano Sorakos drožti kryžiai yra saugojami valstybės ir yra sakralinės liaudies dailės paminklai.
Bibliotekininkė Lina mokiniams pasakojo apie tai, kaip dievadirbys Antanas Soraka, visada prieš pradėdamas drožti kryžių, gerai apgalvodavo, kokie ornamentai jo kūriniui labiausiai tiks. Išsamiau pasakodama apie Dzūkijoje Antano Sorakos pastatytus kryžius, ji mokinių klausė, o ką gi jiems reiškia kryžius ir ar lengva, ar sunku jį išdrožti? Mokiniai diskutavo, drąsiai ir aktyviai reiškė savo nuomones.
Kaip sakė Lina Pileckienė, Antanas Soraka buvo labai drąsus žmogus, nes jis per patį pokario sunkmetį išdrožė kryžius partizanams Miškinių, Kučiūnų, Petroškų kaimuose, kurie iškilmingai ir nesislapstant buvo pašventinti.
Antanas Soraka drožė ir statulėles, altorius ir procesijų altorius bei kryžiaus figūrėles: širdutes, paukščiukus ir kt. Pasak bibliotekininkės, užsakymų jam netrūko, nes žmonės statydavosi kryžius, kurių anuomet reikėjo kone kiekvienam kaimui ar sodybai. Jis nė minutės nenustygdavo be darbo: kalbasi su žmogumi ir tuo pat metu ką nors tašo, galanda ar drožia. Yra žinomi keturi meistro padaryti altoriai: didieji Šeštokų ir Šlavantų, šoniniai Veisiejų bei senojoje Kučiūnų bažnyčioje ir du nešiojamieji procesijų altoriai – Kučiūnų ir Šlavantų bažnyčiose.
„Grįžęs iš Amerikos (joje lankėsi 2 kartus), Antanas Soraka priešais tėvų trobą kitapus kelio pasistatė amerikietiškos išvaizdos medinį namelį su balkonu, veranda bei vitražiniais stiklais. Švč. Mergelė Marija ir Kristus buvo mėgstamiausi meistro siužetai“, – pasakojimą tęsė bibliotekininkė.
Vietinių žmonių liudijimai byloja, kad meistras Antanas Soraka buvęs malonus žmogus, draugiškas ir visų labai gerbiamas. Jis kaimo gyventojams gamindavęs reikalingus baldus, dailias bričkeles, važius.
Mirė Antanas Soraka 1951 metais, palaidotas šalia sūnaus Vlado Kučiūnų kapinėse. Tačiau dar ir dabar Kučiūnų krašto žmonės gėrisi ir didžiuojasi jo darbais, kurie turi savas istorijas.
Keičiantis kartoms, nyksta ir atminimas tų žmonių, kurie statė kryžius. Manau, kad šios netradicinės pamokos padės mokiniams geriau pažinti tautos istorinę bei kultūrinę praeitį, tradicinę Dzūkijos regiono liaudies dailę bei žmones. Pamokų metu buvo ugdomos pažinimo bei komunikavimo kompetencijos.
Kiekvieno žmogaus istorija – tai akimirka laiko begalybėje.
Dėkojame gerbiamai Linai Pileckienei už parodą „Kučiūnų krašto kryžiai“ ir pravestą netradicinę pamoką apie garsų Dzūkijos tautodailininką, kryždirbį Antaną Soraką.
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
