Lapkričio 27 d. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje vyko netradicinė pamoka, kurios metu kalbėjome apie Simoną Daukantą ir „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ bei kitus jo darbus ir siekius, kurie ligi šių dienų vis dar stebina žmones. Joje dalyvavo 1gc klasės mokiniai su lietuvių kalbos mokytoja Dale Jafimova.
Netradicinės pamokos pradžioje su pamokos tikslu supažindino skaityklos darbuotoja. Vėliau, po skaityklos darbuotojos žodžių, mokiniai pristatė savo pasiruošimą šia tema.
Simonas Daukantas (1793–1864 m.) – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, knygos „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ autorius, 800 žemaitiškų dainų surinkėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų, kuriam 2018 m. spalio 28 d. sukako 225–osios gimimo metinės.
Tačiau S. Daukantas ne tik istorikas, pirmasis Lietuvos istoriją parašęs lietuviškai. Tai žmogus, dėjęs visas pastangas, kad lietuvių tauta būtų apsišvietusi, apsiskaičiusi. Etnografas, tautosakos rinkėjas. Šiandien sakome patarles, ir net nesusimąstome, kas jų autorius.
Daukantas gimė ir užaugo Žemaitijoje, Skuodo rajone, šiauriniame jos pakraštyje netoli Latvijos. Tėvai buvo karališkieji (valstybiniai) valstiečiai, kurie turėjo kai kurių pranašumų prieš ponams priklausančius baudžiauninkus, nes nėjo lažo, mokėjo činšo mokestį dvarui, buvo medininkas – dvaro eigulys, raštingas žmogus, motina mokėjo skaityti, kas tada buvo reta. Mokslo vertę jie žinojo, todėl ryžosi savo jaunėlį sūnų Simoną su kunigo Simono Lopacinskio pagalba leisti į mokslus ir taip palengvinti jo gyvenimą. Apie 1806-uosius metus S. Daukantas įstojo į Kretingos pradžios mokyklą, vėliau persikėlė į Kalvarijos mokyklą ir 1814 m. baigė paskutinę, ketvirtąją, jos klasę. Po to pėsčiomis patraukė į sostinę „pasisemti mokslų“. Juos baigęs stengėsi gauti darbo tokiose įstaigose, kuriose galėtų rasti dokumentų apie Lietuvos praeitį ir jais pasinaudoti.
Miršta Daukantas apleistas ir vienišas ant savo bičiulio Papilės klebono Ignoto Vaišvilos rankų. Lietingą 1864–ųjų gruodžio dieną į kapine jį lydi tik kunigas, kelios senutės ir vaikas su žibintu. Netrukus jo darbus atranda jaunoji karta – aušrininkų – karta. Ir 1876–aisiais Marijampolės gimnazistai „su didele ukvata“ skaito Daukanto „Būdą“, kurį jiems iš Maskvos atsiuntė studentas Jonas Basanavičius.
Taigi S. Daukantas išliks mūsų atminty, kaip išskirtinė asmenybė, sukūrusi reikšmingus darbus, kurie liudija senas lietuvių politinio gyvenimo tradicijas, nuolatinę tėvynės meilę. „Nieks nemylėjo daugiaus tėvynę Lietuvą už Daukantą…“ – taip aušrininkas, artimiausias Jono Basanavičiaus bendražygis Jonas Šliūpas rašė apie Simoną Daukantą, gimusį prieš 225 metus.
Ši netradicinė pamoka mums, 1gc klasės mokiniams, buvo naudinga, nes suvokėme pagrindinę gyvenimo tiesą – svarbiausia mylėti savo Tėvynę ir kraštą.
Giedrė Brazytė 1gc klasės mokinė
Nuotraukos Goda Levickaitė 1gc
