Visą kovo mėnesį 2ga ir 2gc klasių mokiniai per lietuvių literatūros pamokas analizavo lietuvių ir kitų šalių rašytojų kūrybą, vadinamą įsipareigojusia literatūra. Aptardami Maironio, Vinco Kudirkos, Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus kūrinius, svarstė, ar literatūra turi tarnauti žmonijos idealams. Žavėjosi rašytojo Balio Sruogos laikysena pavojaus akivaizdoje Antrojo pasaulinio karo metais, vertino jo sugebėjimą apginti žmogiškąsias vertybes knygoje „Dievų miškas“. Perskaitę E. Hemingvėjaus, L. F. Selino romanų ištraukas, padarė išvadas, kad ginklams žvangant, mūzos negali tylėti. Įsitikino, kad pasipriešinimas karo propagandai, žmoniškumo teigimas net ir žiauriausios kovos sąlygomis, karo beprasmybės suvokimas patekus į mūšio lauką – tai idėjos, deklaruojamos daugelio antikarinių nuotaikų persmelktoje rašytojų kūryboje, kuri įtikina skaitytoją ir padeda kūrėjui išgarsėti, jei jis vaizduoja tai, ką pats yra išgyvenęs, remiasi savo patirtimi.
Dvidešimtojo amžiaus karų aprašymai labai skiriasi nuo senųjų, pavaizduotų Homero kūriniuose, kuriuose karas idealizuojamas, nes karo aplinkybėmis išryškėja žmonių drąsa, herojiškumas. Praėjusio šimtmečio literatūroje itin jaučiamos antikarinės nuotaikos. Smerkiamas karo absurdiškumas, karas rodomas kaip skerdynės, kuriose nėra jokio herojiškumo, tik baimė, skausmas ir mirtys. Karo priežastys dažnai nesuprantamos, karinės vadovybės įsakymai parodomi kaip nelogiški, pražūtingi. Karas žemina žmones, skatina jų agresyvumą, žiaurumą, prieštarauja žmoniškumui. Taigi dvidešimtojo amžiaus vidurio literatūra, kiti menai ir dokumentika vaizduoja žiaurią karo tikrovę, sunkią kareivių dalią ir pasmerktumą.
Netradicinės lietuvių literatūros pamokos ,,Dramatiškas karo žurnalisto Ričardo Lapaičio liudijimas“ metu gimnazistai turėjo galimybę sužinoti, kaip karas vaizduojamas šiais laikais, kadangi pamokoje dalyvavo karo žurnalistas, keliautojas, poetas Ričardas Lapaitis, kuris kelionėms renkasi ne daugelio turistų pamėgtus traukos objektus, o vietoves, kurių pavadinimai siejami su pavojais, baime ir skurdu. Jis yra aplankęs Šiaurės poliarinį ratą, Tolimuosius Rytus, Užbaikalę, Sibirą, Pietų Kaukazą, šešis kartus lankėsi Kalnų Karabache, triskart Čečėnijoje, savo išgyvenimus užfiksavo dienoraščio puslapiuose ir fotoaparato juostoje. Ne kartą jam norėjosi iš karo zonos išvykti, pamiršti ir niekam nepasakoti patirtų baisumų, tačiau to padaryti neleido motinų, gedinčių savo vaikų, kurie tapo beprasmio karo aukomis, prašymai papasakoti pasauliui apie jų tragediją.
Ričardas Lapaitis yra pagrindinis dokumentinio filmo „Begalinis koridorius“ veikėjas. Šis filmas, pristatytas ir lietuvių publikai, pasakoja apie 1992 metais Kalnų Karabacho miestelyje Chodžaly įvykusią tragediją, kai vos per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 taikių gyventojų, o daugiau nei 1000 pateko į nelaisvę. Filmas sparčiai populiarėja pasaulyje, o Ričardas Lapaitis nuolat kviečiamas jį pristatyti – neseniai grįžo iš filmo premjerų Kijeve, Baku, Prahoje, o jau artimiausiu metu rengiasi į Londoną.
Gimnazistai ir pamokoje dalyvavę mokytojai susidomėję klausė žemiečio Ričardo Lapaičio pasakojimo apie tai, kaip jis tapo karo žurnalistu, žinomu visame pasaulyje, ką patyrė karo zonose ar ne kartą išgyveno mirties akivaizdoje, kaip jausdavosi grįžęs į tėviškę, kodėl vos mėnesį pailsėjęs jaukioje sodyboje Verstaminų kaime vėl grįždavo į pavojų kupiną karo kasdienybę… Savo pasakojimą žurnalistas iliustravo civilių žmonių, nukentėjusių beprasmio karo įvykių sūkuryje, nuotraukomis, kurias komentuodamas vis pabrėždavo, kad mes visi esame laimingi žmonės, galintys gyventi taikioje žemėje. Jis pasakojo ir apie tai, kad iki šiol, progai pasitaikius, nuvyksta į tas vietas, kuriose lankėsi karo metais XX amžiaus pabaigoje, bendrauja su žmonėmis, su kuriais susipažino tomis tragiškomis aplinkybėmis, stebi, kokiais žmonėmis užaugo karo sąlygomis gyvenę, tėvų ir namų netekę vaikai, padeda jiems, kuo gali.
Ričardas Lapaitis prisipažino šiuo metu rengiantis projektą, kuris jam suteiktų galimybę vėl nuvykti į priešakines fronto linijas, metus ar dvejus stebėti karo įvykius ir rašyti knygą. Rizikingas projektas, tačiau be rizikos šis žurnalistas jau neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Akimirksniu prabėgus dviem pamokoms, gimnazistai, linkėdami sėkmės ir ištvermės, nuoširdžiai padėkojo lazdijiečiui karo žurnalistui Ričardui Lapaičiui ne tik už literatūros, istorijos, bet ir žmoniškumo pamoką, o žurnalistas Ričardas pažadėjo sėkmingai įvykdęs projektą grįžti ir su jais pasidalyti įspūdžiais.
Lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Patackaitė
Nuotraukos Einoro Kelmelio
