Lapkričio 19 d. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje vyko netradicinė lietuvių kalbos pamoka „Žodynų, žinynų, enciklopedijų įvairovė“. Pamokoje dalyvavo 5c klasės mokiniai su mokytoja Gintare Dereškevičiene.
Dabartiniame amžiuje informacinių šaltinių tiek daug, kad nesunku sužinoti, susipažinti ar išsiaiškinti mums naujo ar nesuprantamo žodžio reikšmę. Tačiau neretai renkamės ne vien internetą, o pasidomime ir žodynais, enciklopedijomis ir įvairių sričių bibliografiniais leidiniais.
Atėję į skaityklą, mokiniai susipažino su esamomis įvairiomis enciklopedijomis, žodynais, žinynais, metodine literatūra, jų sandara, sudarymo ypatumais, tipais bei klasifikacija. Vėliau buvo aiškinamos sąvokos, kas yra enciklopedija, žodynas, žinynas ir kaip jais pasinaudoti bei greitai rasti atsakymus į rūpimus klausimus ar mokyklines užduotis. Netradicinės pamokos metu 5 c klasės mokiniai vizualiai galėjo susipažinti su įvairiais informaciniais leidiniais ir jais pasinaudoti. Informacinių leidinių gausoje susigaudyti padėjo šių eilučių autorė bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gintarė Dereškevičienė. Pasak bibliotekininkės, svarbu žinoti abėcėlę, kad greičiau galėtume rasti žodyne rūpimą atsakymą į klausimą, tada sutaupysite laiką ieškodami. Pirmiausia reikia žinoti, ko norite, ar platesnio atsakymo, ar tik žodžio reikšmės. Netradicinės pamokos metu buvo prisimintas ir paminėtas faktas, kad vienas iš seniausių žinomų žodynų, išlikęs iki šiol VERRIUS FLACCUS, parašytas lotyniškai, valdant imperatoriui Augustui ir vadinosi DeSignificatusVerborum (Apie žodžių reikšmes). Tai buvo sunkių ir senovinių žodžių sąrašas, kurių vartosena buvo iliustruota citatomis iš ankstesnių romėnų autorių.
Pati svarbiausia žmonių bendravimo priemonė yra kalba. O kalbą sudaro žodžiai. Todėl pamokos metu mokiniai itin domėjosi įvairiais lietuvių kalbos žodynais. Dabar lietuvių kalbos žodynų yra daug ir įvairių. Mokiniai, sužinojo, jog skaitykloje galima rasti „Didįjį dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, „Simbolių žodyną“, „Lietuvių vardų kilmės žodyną“, „Mokomąjį lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyną“, „Frazeologijos žodyną“, „Sinonimų bei „Antonimų žodynus“.
Lietuvių kalbos sinonimų žodynai yra net dviejų leidimų. Didžiausias ir profesionaliausias sinonimų žodynas Lietuvoje garsaus kalbininko, pedagogo, humanitarinių mokslų daktaro Antano Lyberio. Jis 1909 – 1996 m. dirbdamas akademinio Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje visą laiką domėjosi sinonimais. Pirmasis „Sinonimų žodynas“ buvo išleistas 1981 m., 2 leidimas – 2002 m.
Pajusti gimtosios kalbos grožį, suvokti jos žodžių reikšmių tarpusavio santykių įvairovę padeda patyrusios žodynininkės, humanitarinių mokslų daktarės Irenos Ermanytės sudarytas „Lietuvių kalbos antonimų žodynas“, išleistas 1985 m. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio specialus žodynas Lietuvoje, dar palyginti nedidelės apimties, jame pateikta apie 920 antoniminių porų.
Neatsilieka ir kitų mokslo šakų žodynai: Gamtos, matematikos, astronomijos ir kiti įvairiais laikotarpiais išleisti žodynai bei informaciniai leidiniai. Labai daug išleista įvairių žodynų svetimų kalbų mokymuisi, tai Tarptautinių žodžių žodynai, Rašybos ir kirčiavimo žodynai.
Susipažinę su informaciniais šaltiniais, mokiniai atliko keletą praktinių užduočių. Viena iš jų – pasinaudojus Kazimiero Kuzavinio ir Broniaus Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodynu“, kiekvienas mokinys turėjo išsiaiškinti savo vardo kilmę. Antroji užduotis – kur galima rasti informaciją apie Lazdijus? Penktokai abi užduotis atliko puikiai.
Įdomu buvo išgirsti trumpą pirmutinio „Lietuvių kalbos žodyno“ istoriją.
O ji tokia: kai 1920 m. Kazimieras Būga grįžo iš Permės į Lietuvą, kur jis 1916 – 1919 m. profesoriavo, parsivežė ketvertą pūdų žodžių lapelių. Švietimo ministerija pakvietė jį organizuoti lietuvių kalbos žodyno leidimą. Darbas tuoj pat buvo pradėtas. Tačiau 1924 m. K. Būga mirė, o žodyno buvo tik 82 puslapiai iki žodžio „anga“.
Po Būgo mirties, žodyno darbas buvo nutrauktas iki 1930 m. pabaigos. Tada šį darbą perėmė kalbininkas, profesorius Juozas Balčikonis. Jis organizavo sistemišką žodžių rinkimą iš spausdintų ir rankraštinių lietuvių kalbos paminklų, gyvosios kalbos. Spausdinti žodyną buvo atiduota „Ryto“ bendrovei Klaipėdoje, kur iki perleidžiant Klaipėdos kraštą Vokietijai, 1939 m. buvo surinktos tik dvi raidės A ir B.
1940 m. visas žodyno rinkinys buvo atgabentas iš Klaipėdos į Kauną. Šis žodynas yra labai svarbus lietuvių kalbos tyrinėtojams. Nors jis turi pirmumo statusą, tačiau daug žodžių paimtų ir iš kitų žodynų (spausdintų ir nespausdintų). Daugiausia pasinaudota Sirvydo, Brodovskio, Kuršaičio, Juškos, Šlapelio, Barono žodynais, daug žodžių paimta iš Mažvydo katekizmo, iš įvairių spaudinių bei iš gyvosios mūsų kalbos.
Prie žodyno daug prisidėjo žinomų kalbininkų, studentų, tarp jų – ir Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos mokinė Elzė Mikalauskaitė, kurį laiką buvusi žodyno redakcijos bendradarbe.
Pirmojo žodyno pavyzdžiu buvo rašomi ir leidžiami kiti tomai iki Ž raidės.
Į šį žodyną įėjo ir vadinami tarptautiniai žodžiai, hibridais laikomi sudurtiniai žodžiai, kurių vienas komponentas yra lietuviškas, kitas – svetimas. Pavyzdžiui, agurkalapis, bajorgalis, baltasermėgis, bulviakasis.
Nepaprastai daug informacijos randame įvairiose enciklopedijose.
1976 m. leidykla „Mokslas“ išleidžia „Lietuvišką tarybinę enciklopediją“ nuo A iki Ž. Iš viso 12 knygų, apie 700 spaudos lankų, 18000 vienspalvių ir spalvotų iliustracijų, apie 800 žemėlapių.
Dar 1966–1971 m. buvo išleista „MAŽOJI lietuviška enciklopedija“, tačiau ši enciklopedija buvo mažos apimties, todėl ją ir pavadino „Mažąja“.
Šioje enciklopedijoje daug dėmesio skiriama tarybinių tautų pasiekimams, TSRS tautų laimėjimams. Tačiau nežiūrint ideologinės pusės, šioje enciklopedijoje yra mokslo pasiekimai, elektrochemija, biochemija, genetika, kardiologija ir kt.
Įdomi, skaitykloje esanti ,,Lietuvių enciklopedija“, išleista Bostone. Joje galima rasti žinių ir apie mūsų krašto žymius žmones, Lietuvos istorijos, mokslo ir kultūros pasiekimus.
Mes turime suprasti, kad šiame pasaulyje gyvename ne tik mes. Jau dabar mus įvairūs saitai siekia su kitais žemynais. Ir apie tai galėtume daug žinių lengvai rasti enciklopedijose, žinynuose, o ne tik internete.
Netradicinės lietuvių kalbos pamokos „Žodynų, žinynų, enciklopedijų įvairovė“ metu buvo ugdomos bendrosios bei mokėjimo mokytis kompetencijos.
Informacinių leidinių spektras labai platus: tautų ir valstybių istorijos, tautų meno, kultūros ir literatūros savitumai. Visa tai moksleiviams padės suprasti, o gal ir patyrinėti dvidešimt pirmojo amžiaus epochos klausimus: „Kas mes? Iš kur ateiname? Kur einame?
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
Nuotraukos mokytojos Gintarės Dereškevičienės
