Vytauto g. 13, LT-67122, Lazdijai

(8 318) 51133

info@lazdijugimnazija.lt

Knygos atkeliavo iš tolimos Kanados

       

        Šių metų kovo mėnesį Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos biblioteką pasiekė vertinga siunta iš Kanados – 4 didelės dėžės su įvairiomis knygomis. Jas gimnazijos bibliotekai padovanojo išeivijoje gyvenanti Danutė Bobėnaitė–Staškevičienė. Didžiąją dalį siuntos sudaro grožinės literatūros bei istorinės išeivijos intelektualų išleistos knygos. 

        Galbūt ne visiems žinoma, kad Danutė Bobėnaitė–Staškevičienė gimė, augo ir mokėsi  Lazdijuose. Tačiau  1944 m. per II pasaulinį karą jos šeima, bijodama sovietinių represijų,  pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. ji su mama išvyko gyventi į Kanadą – Monrealį. Apie tai plačiau pasakoja pati geradarė (su biografiniais faktais susipažinti galima paskaičius prisegtą dokumentą).

        Kiekviena Danutės Staškevičienės dovanota knyga yra unikali ir svarbi, nes jose pateikiama informacija apie tolimą Lietuvos praeitį, atskleisti emigrantų potyriai. Dėmesį traukia memuarai, bendro pobūdžio istorinės knygos, mitologinės sakmės, gyvenimiškos istorijos, patarlių, priežodžių, eilėraščių rinkiniai bei išeivijos lietuvių, susibūrusių į darnią bendruomenę, gyvenimo aktualijos.

        Sklaidant gelstelėjusias knygas,  į akis krinta jose aprašyti įvairūs įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje. Ypatingą vertę knygoms teikia jose esantys įvairių žmonių palinkėjimai su  autografais, dedikuoti poniai Danutei. 

        Kas besuskaičiuos, kiek jų yra knygose? Beje, knygas labai mėgo ir Danutės vyras – Bronius Staškevičius, kilęs iš Anykščių krašto. Palinkėjimai knygose labai nuoširdūs bei draugiški. Knygas Staškevičiams dovanojo daugiausia iš Lietuvos kilę, bet išeivijoje gyvenantys tėvynainiai įvairiomis progomis. Didžioji dauguma dovanotų knygų gimnazijai yra išleistos Niujorke, Bostone, Čikagoje, Londone, Brukline, Venesueloje, Vokietijoje, Los Andžele, Lietuvoje. Jas išleido įvairios spaustuvės, fondai, leidyklos, knygų klubai, Čikagos lietuvių bendruomenė ir kt. Gausiausią fondo dalį sudaro knygos, išleistos JAV 1944–1989 m. Paminėtinos įžymių rašytojų Petronėlės Orintaitės, Igno Končiaus, Alės Rūtos, Juozo Grušo, Šatrijos Raganos, Bronio Railos, Halinos Korsakienės, Liūnės Sutemos, Vaižganto, Juozo Zdebskio knygos. .

Didelėje siuntoje taip pat yra Mykolo Biržiškos, Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Maironio ir kitų mūsų literatūrai, istorijai ir kultūrai nusipelniusių asmenybių knygos.  Nemažą kolekcijos dalį sudaro  knygos,  išleistos jau Nepriklausomoje Lietuvoje (1990–2012).

        Knygos šildo žmogaus sielą. Manau, kad Danutės Bobėnaitės–Staškevičienės iš savo asmeninės kolekcijos dovanotos knygos mūsų gimnazijai lavins moksleivių sielą, žadins gražius troškimus, ugdys protą bei sušildys širdis.

 

                                                                 Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos bibliotekos informacija

 

 

IŠ DANUTĖS BOBĖNAITĖS – STAŠKEVIČIENĖS PRISIMINIMŲ

 

        Esu Danutė Bobėnaitė Staškevičienė. Gimiau 1928 m. sausio 1 d. Lazdijuose, Petronėlės Bradauskaitės ir Stasio Bobėno šeimoje, jaunesnė iš dviejų dukterų. Vyresnioji buvo Aldona.

        1934 m. įstojau į pradžios mokyklą, kuri tuo metu buvo Vytauto gatvėje, kur dabar stovi pirmasis gimnazijos pastatas. Tada buvo du mediniai pastatai – vienas prie gatvės, o kitas, didesnis, toliau nuo gatvės. Beje 1935 m. pradėjo čia statyti naują, modernią mokyklą. Mes tuo laiku gyvenome skersai gatvę nuo statomo pastato, senelio Tomo Bradausko namuose. Kai baigė statyti, naująjį pastatą atidavė gimnazijai, o mokyklai kliuvo senieji „Žiburio“ gimnazijos pastatai.nos Korsakienės, Liūnės Sutemos, Vaižganto, Juozo Zdebskio knygos.

        Didelėje siuntoje taip pat yra Mykolo Biržiškos, Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Maironio ir kitų mūsų literatūrai, istorijai ir kultūrai nusipelniusių asmenybių knygos.  Nemažą kolekcijos dalį sudaro  knygos,  išleistos jau Nepriklausomoje Lietuvoje (1990–2012).

        Knygos šildo žmogaus sielą. Manau, kad Danutės Bobėnaitės–Staškevičienės iš savo asmeninės kolekcijos dovanotos knygos mūsų gimnazijai lavins moksleivių sielą, žadins gražius troškimus, ugdys protą bei sušildys širdis.

        1938 m. Lazdijuose buvo paskelbta Senovės Diena. Miestelis apsišvarino, apsitvarkė. Į Senovės Dieną atvyko prez. Antanas Smetona. Mes jam barstėm gėles. Aš tais metais baigiau ketvirtąjį skyrių. Tais pačiais metais pastatė naują mokyklą Kauno gatvėje. Buvo reformuota mokykla ir gimnazija: mokykla buvo šešiaskyrė, o gimnazija šešiaklasė. Penktąjį skyrių jau lankiau naujam pastate. Iš penktojo skyriaus išlaikiau egzaminus į gimnaziją ir abi su sese 1939 m. pradėjom naują fazę. Gimnazijos direktorius tada buvo Antanas Lakėnas.

        Sekantys metai jau buvo sovietinėje valdžioje. Lakėną suėmė. Naujas direktorius buvo Treigys. 1941 m. birželio 14 prasidėjo trėmimai. Mes irgi buvome sąrašuose, bet išvežti nesuspėjo – prasidėjo karas. Lazdijai labai išdegė. Prasidėjo nauja okupacija. Gimnazijos direktorius buvo Ant. Masionis.

        1944 m. jau buvo aišku, kad vokiečiai karą pralaimi. Liepos mėnesį pasitraukėme į kaimą, o mėnesio pabaigoje, pražus frontui, pajudėjome į Žemaitiją, bet, deja, pakliuvome į Vokietiją. Dirbome Rytprūsiuose pas ūkininką, Silezijoj ginklų fabrike, o iš ten paskutiniais vagonais ir platformomis išvažiavome per Čekoslovakiją į Drezdeną, Klotche’s priemiestį. Ten valėme ir apkūrenome girininkijos pastatą, o pavasarį dirbome miške. Vasario mėnesį per Užgavėnes subombardavo Drezdeną. Mums bombų nekliuvo, bet drebėjo namai, gaisrų šviesoje buvo galima skaityti. Balandžio antroje pusėje, sovietams priartėjus, susikrovėme savo ir pusseserės šeimos mantą į rankinius ratelius, pasodinom ant jų viršaus metukų mergytę ir išėjome į vakarus per Drezdeno griuvėsius.

        Karo pabaigos žinia mus pasiekė gegužės 7 d. Tą dieną buvome nuėję 50 km., dažnai netoliese važiuojant rusų tankams. Pakliuvome pas amerikiečius. Jie Tiuringiją iki Elbės atidavė sovietams, o mus išvežė į Bavariją.

        Susidarė pabėgėlių stovyklos. Organizavosi tautinėmis grupėmis. Išsirinkdavome savo atstovus. Mums „prisegė“ raides DP – displaced persons – išvietinti asmenys. Kažkuris humoristas pagal tas raides mus pavadino Dievo Paukšteliais. Stovyklose su šeimomis atsirado mokyklos, o didesniuose centruose – gimnazijos. Mudvi su sese lankėme ir baigėme Eichstedt’o-Rebdorfo gimnaziją. Kartu baigė ir prez. Valdas Adamkus bei jo žmona Alma. Sesuo išvažiavo į prancūzų zoną, kur įsisteigė „Ecole des arts et metiers“ – Tautodailės ir Meno mokykla. Aš bandžiau stoti į mediciną, bet nepakliuvau, bet baigiau slaugės kursus. Baigusi susirgau reumatiniu sąnarių uždegimu ir taip nebegalėjau dirbti ligoninėje.

        1947-1948 m. prasidėjo emigracija. Ėmė darbams į Belgiją, Angliją, Australiją, Venesuelą, Kanadą. Aišku, ėmė tokiems darbams, kurių vietiniai nenorėjo. Vyrus į kasyklas, miško darbams, prie geležinkelių, moteris į siuvyklas, tarnaitėmis, ligoninėse. Aš su mama užsirašėme į Kanadą, į siuvyklas. Perėję visokius patikrinimus, 1948 m. kovo 29 išplaukėme į Kanadą, į Montrealę Kvebeko provincijoje. Gyventi mus priėmė vietiniai lietuviai. Darbas buvo siuvimas vaikų rūbų elektrinėmis siuvimo mašinomis. Darbovietė neturėjo profsąjungos, tai valandinis atlyginimas buvo 35 centai. Per 5,5 darbo dienas uždirbdavome 14,5 dolerio. Turėjome atlikti 10 mėnesių sutartį. Buvome bėrelis lietuvių, latvių, esčių, lenkių ir ukrainiečių.  Kadangi su mama buvome dviese, mums sekėsi gyventi geriau. Dar pasiųsdavom siuntinėlį seseriai, kuri jau buvo ištekėjusi ir turėjo mergytę. Kai mergytė sulaukė 6 mėn., atsikvietėme jų šeimą į Kanadą.

        Baigusi sutartį siuvykloje, dirbau banke, bet netrukus 1949 m. ištekėjau už anykštėno Broniaus Staškevičiaus, atlikusį sutartį aukso kasykloje. Iš profesijos jis buvo matininkas, bet iki pat pensijos dirbo juodą sunkų darbą plieno fabrike. 

        Susilaukėme penkių vaikė, trijų berniukų ir dviejų mergaičių. Visi vaikai baigė mokslus, išaugo gerais žmonėmis. Vyras mirė 2003 m. Aš šiuo metu džiaugiuosi 12 vaikaičių ir 11 provaikaičių. Sveikata negaliu pasigirti, bet ir nėr ko per daug dejuoti.

        Nuo jaunystės mėgstu megzti, priklausiau skaučių tautodailės grupei „Vaivorykštė“, kur išmokau austi staklėmis, austi juostas, verti šiaudinukus. Dauguma mano draugių išmirė, nebeliko tautodailės grupės, bet dar vis audžiu progines ir rinktas bei kaišytas juostas, mezgu. Šiuo metu daugiausia mezgu savo ir pažystamų vaikaičiams ir provaikaičiams. Daug skaitau, daugiausia anglų kalba. Seniau plačiai susirašinėjau, bet dabar nebesinori rašyti.

        Beje, mano teta Ona Bradauskaitė (Zabielskienė), labai gabi mergina iš nepasiturinčios šeimos, lankė „Žiburio“ gimnaziją kun. M. Gustaičio globoj. Besimokydama, ji buvo jo sekretorė. Jis mirė ant jos rankų. Jo paskutiniai žodžiai buvo „Onute, saugok raštus“. Vėliau ji baigė universitetą, tapo lituaniste. Specialiomis progomis atvažiuodavo į Lazdijus, aplankydavo kunigo kapą, skaitydavo paskaitas apie jį.

        Senelio namas per antrąjį sovietinį antplūdį sudegė. Dabar ten stovi kitas namas, kurį mačiau, kai pirmą kartą po karo lankiausi Lazdijuose 1989 m., mūsų klasės 50-mečio jubiliejiniame susitikime.

        Nuoširdžiai dėkoju Jums, kad priglaudėte mano ir mano a.a. vyro Broniaus Staškevičiaus per daugelė metė sukauptas knygas. Jau bauginausi, kad jos nukeliaus į makulatūrą.

 

Su geriausiais linkėjimais, Danutė Bobėnaitė Staškevičienė

[wpgmza id="1"]

KONTAKTAI

Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

Adresas:

Vytauto g. 13, LT-67122 Lazdijai

Įmonės kodas: 190608487

SD draudėjo kodas: 580118

Direktorė Erika Poškevičienė

Tel.: (8 318) 51133

El.p.: info@lazdijugimnazija.lt