Dangaus skliaute spindi tūkstančiai žvaigždžių…. Apsnigtas miškas. Gera, kai jaukūs ir šilti namai kvepia Kalėdomis….
Nenumaldomai sukdamos artėjančios metų šventės ratą, Lazdijų rajono mokyklų bibliotekininkės pagalvojo, kad smagu būtų visoms greta pasėdėti su gera knyga rankose, išsakyti viena kitai savo mintis, pamąstymus, įspūdžius, jausmus, prasmingai praleisti laiką, apvalyti savo dvasią bei prisiminti, kokie geri darbai buvo nuveikti per praėjusius metus. Kilo idėja ir paskaityti knygą gražia dzūkiška šnekta. Kalėdų laukimas visuomet kupinas svarbių potyrių.
Gruodžio 16 d. Lazdijų rajono mokyklų bibliotekininkės susirinko į Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje vykusį renginį „Kalėdzinis suvėjimas prieg knygos“.
Lietuva, turinti tokią nedidelę teritoriją, savo tarmėmis labai unikali. Atrodo, vos dvi tarmės, o patarmių, šnektų – virš šimto! Tarmės – mūsų savasties dalis. Sparčiai globalėjančiame pasaulyje itin svarbu išsaugoti savo kalbą ir tarmes. Tarmių tradiciją mes puoselėjame ir saugome kiekvieną dieną. Ir kaipgi kitaip – juk tikras dzūkas, kad tik gražiai ką pasakytų šiandien pasitelks įvairiausias kalbos emocingumo ir įtaigumo priemones bei įvairias tautosakos formas: patarles, priežodžius, mįsles, nuotaikingus skaitymus ar pasakojimus.
Seinų vyskupas, poetas Antanas Baranauskas pirmasis padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai, sudarydamas pirmąją lietuvių tarmių klasifikaciją. Jis sukūrė kalbotyros terminų, buvo įvedęs originalią rašybą, kurią kiekvienos tarmės atstovai galėjo savaip rašyti ir skaityti. Tą dieną ir mes, bibliotekininkės, pabandėme tai padaryti – paskaicyc gražai dzūkiškai.
Taigi, atvertėme pirmą knygos puslapį. Šių eilučių autorė dzūkų tarme skaitė ištrauką iš gražaus Antaninos Urmanavičiūtės pasakojimo „Šviesa Čiurlionio delnuosa“ (Žurnalas „Dainava, 2011 m., Nr.2, psl.75).
Vėliau bibliotekininkės bandė atspėti ką reiškia įvairūs dzūkiški žodžiai bei šnekesiai, vartojami buitinėje kalboje. Ši užduotėlė joms puikiai pavyko. Po vienos užduoties sekė kita, po to jų vis daugėjo. Užduotys buvo susijusios su knygomis bei dzūkiškos tarmės istorija.
Su lapų gausumu ir jų kvapu buvo atverčiami vis nauji dzūkiški tekstai, kuriuos skaitė bibliotekininkės Laima Vaicekauskienė, Gitana Baležentienė, Violeta Pliuskienė, Alma Vaišnienė bei šių eilučių autorė.
Smagu konstatuoti faktą, kad mūsų visuomenė vis labiau linkusi manyti, jog bibliotekų veikla reikšminga ir deramai įkomponuota į mūsų krašto kultūrinį gyvenimą. Ne veltui šie metai – Bibliotekų metai. Gal kam gali atrodyti, kad biblioteka – tik knygų saugykla, iš kurios pasiskolinama viena kita knyga paskaityti. Tai – ribotas požiūris. Anot Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, mes gyvename „su plačiai atvertomis akimis viskam, kas gražu“.
Mūsų rajono rašytoja Jadvyga Vailionienė parašė dzūkų tarme tragikomediją „Klaida“. Jos fragmentai, kuriuos skaitėme, tikiuosi, nepaliko abejingų.
Žmonės visada mėgsta kalbėti vaizdingai, jie ieško pačių išraiškingiausių žodžių, neretai savo kalbą paįvairina ir patarlėmis ir mįslėmis. Pabandėme ir mes prisiminti keletą visiems gerai žinomų patarlių. Šių eilučių autorė pasakė patarlių pradžią, o Lazdijų rajono mokyklų bibliotekininkės jas pabaigė.
Šiek tiek naujoviškų, šiuolaikinių patarlių:
Iš meilės vieni šoka nuo tilto, o kiti…… (į lovą)
Gyvenime dažniausiai pasirinkimas toks: arba dorovė, arba….. (gerovė)
Iš šuns tikėkis draugystės, iš draugo….. (šunybės)
XVIII a. ir Kristijonas Donelaitis, ir Antanas Strazdas, o vėliau ir Dionizas Poška patarles ir priežodžius pripažino išmintimi ir sąmoju.
Todėl ir mes, bibliotekininkės, renginio metu prisiminėme po vieną posakį, patarlę ir priežodį iš šių rašytojų kūrybos.
Pvz. „Kaip dūdorius birbin, taip kazoką šoku“ („Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“).
„Neder pirštus tarp durų kaišioti ir svetimoj bažnyčioj žvakeles degioti“.
Dar K. Donelaitis, kad ir pastorius būdamas, ir nusikeikti gražiai lietuviškai nevengė, ypač tai pasakytina apie tinginius ir, kaip jis pats pavadino, „nenaudėlius“ būrus.
Savo gražų pasisėdėjimą paįvairinome įmindamos keletą mįslių. O mįslės, kaip žinome, yra daiktų poezija!
Kaip žinia, lietuvių, ypač dzūkų, tautosaka labai domėjosi ir mūsų kraštietis rašytojas Vincas Krėvė. Per atostogas jis užrašinėjo liaudies išmintį ir pats ja žavėjosi. Kai kurios jo užrašytos šelmiškos patarlės, mįslės net buvo priskiriamos prie nešvankybių. Štai Kauno miesto ir apskrities komendanto Prano Saladžiaus nutarimu V. Krėvės „Patarlių ir priežodžių“ pirmasis tomas dėl jame išspausdintų obsceniškų tekstų („iš 7766 patarlių ir priežodžių per 300 yra įžeidžiančių viešąją dorovę“ buvo konfiskuotas ir išimtas iš knygų rinkos – gal dėl visuomenėje kilusio triukšmo, o gal kaip oponentų atsakas į Krėvės politines pažiūras ir veiklą. Incidentą išspręsti padėjo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto taryba, paprašiusi „Universiteto Senatą patarpininkauti, kad „Patarlės ir priežodžiai“ I kn. būtų grąžinta Tautosakos komisijai, sutvarkant jų pardavinėjimą taip, kad ją galėtų gauti mokslo įstaigos, tos srities tyrinėtojai ir šiaip mokslo žmonės, gavę atatinkamus Tautosakos komisijos ar kitos kompetentingos įstaigos leidimus“ . Šiandien galima tik spėlioti, ar dėl šio incidento nebuvo įgyvendintas dar vienas Krėvės sumanymas – sudaryti ir paskelbti vestuvinių humoristinių blevyzgų rinkinuką.
Lazdijų rajono mokyklų bibliotekose įvairių rašytojų kūrybos yra gana nemažai. Renginiui einant į pabaigą, bibliotekininkės ir vėl gavo praktinę užduotį. Jos turėjo pasakyti, kurie lietuvių rašytojai turėjo šiuos slapyvardžius: Jurkštas Smalaūsis, Markizas Tigrui Nėrkonori, Šatrijos Ragana, Bitė, Jonas Mačiulis ir kt.
Sėkmingai įveikusios visas užduotis, bibliotekininkės buvo apdovanotos saldžiais gardėsiais.
Bibliotekininkų renginys „Kalėdzinis suvėjimas prieg knygos“ įrodė, kad labai smagu ir tikslinga kalbėti tarmiškai, pajusti dzūkų tarmės savitumą bei nupūsti užmaršties dulkes nuo mūsų kultūros lobių.
„Ir kai į mūsų kasdienybės bruzdesį ateis šventos Kalėdos, stabtelėkime ir pasidžiaukime svarbiais dalykais: nutildytu dienos šurmuliu, trumpalaike, bet pačia tikriausia vaiko nuostaba, artimų žmonių buvimu šalia, pasimėgaukime per metų metus išlaikytos bičiulystės skoniu. Pasiryžkime būti dar atidesnės, dar geranoriškesnės greta esančiam. Džiugių, jaukių šv. Kalėdų, laimingų, sėkmingų, kūrybiškų ateinančių metų“, – rajono mokyklų bibliotekininkėms palinkėjo šių eilučių autorė.
Daiva Mikalauskienė, Lazdijų rajono mokyklų bibliotekininkų metodinio būrelio pirmininkė
