Vytauto g. 13, LT-67122, Lazdijai

(8 318) 51 456

lazdiju.gimnazija@lazdijai.lt

KALENDORIUS

Calendar of Events

 2020 balandžio
PATKPŠS
303112345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930123

Svarbios naujienos

Data

Laikas

Kas vyksta

Kur

Kam skirta

Pamokų laikas

  • 1 08.00 - 08.45
  • 2 08.55 - 09.40
  • 3 09.50 - 10.35
  • 4 10.55 - 11.40
  • 5 12.10 - 12.55
  • 6 13.05 - 13.50
  • 7 14.00 - 14.45
  • 8 14.55 - 15.40

„IŠ KALBOS IR IŠ GYVENIMO IŠNYKĘ DAIKTAI IR ŽODŽIAI“

 

NETRADICINĖ PAMOKA

„IŠ KALBOS IR IŠ GYVENIMO IŠNYKĘ DAIKTAI IR ŽODŽIAI“

 

Ne vienas aš
Tikrai, yra kalba,
Kur žodis pasitinka
Ir palydi.
Ne vienas aš,
Nes mano lūpos juda.

                                           (Justinas Marcinkevičius).

        Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“…

        Kovo 5 dieną gimnazijos etnografiniame kampelyje – muziejuje ir lietuvių kalbos bei literatūros kabinete vyko netradicinė pamoka „Iš kalbos ir iš gyvenimo išnykę daiktai, žodžiai“. Pamokoje dalyvavo 2gc klasės mokiniai su literatūros mokytoja Dale Jefimova. Pamokos pradžioje šių eilučių autorė trumpai papasakojo  mokiniams apie Lietuvių kalbos dienų renginius, kurie kasmet tradiciškai vyksta jau penktą kartą nuo vasario 16 iki kovo 11–osios,  išsakė  savo požiūrį į gimtojo žodžio puoselėjimą bei saugojimą.

        Vėliau atrakinę gimnazijos muziejaus duris, visi bandėme surasti ten neišsenkančias vertybes, susipažinome, kaip gyveno mūsų seneliai, proseneliai. Pamokos metu mokiniai sužinojo buities padargų vardus, jų  paskirtį. Mokinių akys krypo į tuometinio geografijos mokytojo eksperto Jono Malinausko sukauptus išskirtinius etnografinius eksponatus, liudijančius apie nelengvą mūsų prosenelių gyvenimą, tačiau saugančius nepaprastą darbštumą, gerą skonį, išradingumą, kultūrą. Pasak šių eilučių autorės, tai mūsų šaknys, be jų mes nebūtume tokie, kokie esame šiandien. O mokytojo surinkti eksponatai  – neįkainojama vertybė, paminklas mūsų istorijai, papročiams, tradicijoms.

        Esame maža tauta. Lietuvos teritorija geografiniu požiūriu labai nedidelė, tačiau retoje net ir gerokai didesnėje šalyje rasime tokius ryškius papročių ir tradicijų skirtumus, tarmių įvairovę, žmonių buities savitumus. Nuo seniausių laikų lietuvis pačiais tampriausias saitais surištas su gamta – miškais, pievomis, vandenimis. Net ir pradėjus augti miestams, vystytis juose amatams iki 20–ojo šimtmečio vidurio didžioji lietuvių tautos dalis gyveno kaimuose. Kiekvienas namų apyvokos daiktas, baldas, įrankis mums primena, kaip gyveno mūsų senoliai, kokie buvo jų namų apyvokos daiktai, puošybos elementai, simbolika.

        Netradicinės pamokos metu mokiniai sužinojo, kad  iki 1920 m. vyravo namai su plūkto molio asla, vėliau pradėjo plisti  lentų grindys. Pirmiausia buvo dedamos seklyčioje, tačiau grindų dažymas buvo retas reiškinys.

        Įdomu buvo išgirsti, jog sienos buvo iš rąstų, be jokios apdailos. Gyvenama patalpa be tašytų rąstų, o seklyčios – tašytų, obliuotų rąstų. Kartais sienos buvo tinkuotos ir balintos kalkėmis. Apie 1945–1950 m. klijuojamos laikraščiais ir tik gerokai vėliau – tapetais.

        Mokiniai įdėmiai klausėsi pasakojimo apie namų puošybą, iš kurio sužinojo, kad pasipuošti namus buvo galima karpiniais iš popieriaus. Pirmiausia karpiniais puošė lentynėles, žibalinių lempų gaubtus, šventųjų paveikslus (rėmeliai). Karpiniais puošė langus, jų viršutinę dalį. Karpinius išstūmė XX a. 3–ojo dešimtmečio pabaigoje plintanti pusinių užuolaidų mada. Madoje buvo rankšluostinės. Jos dažnai buvo medžio drožėjų pagamintos ir puoštos popieriniais karpiniais.

        Susidomėję 2gc klasės mokiniai klausėsi istorijos apie sodybos gryčią, kurioje būdavo 2 ilgi stalai, platūs suolai ant kaladžių. Kai kur suolai buvo su atlošu.  Juos vadino „kanapomis“. Gryčiose stovėdavo viena – trys, rečiau keturios lovos, kartais išpjaustinėtais galais, kartais būdavo ir spintos. Jos būdavo viendurės su lentynomis, puoštos tapytais augaliniais ornamentais. XIX a. senesnės spintos viendurės, puoštos augaliniais ornamentais, o XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – dvidurės, puoštos pjaustinėjimais.

        Kai kuriose Lietuvos vietose XX a. pradžioje rasti ir loviai, skirti laikyti drabužiams. Vėliau tobulėjo ir iš lovių virto skryniomis (kuperiais), puoštais tapytais augaliniais motyvais.

        Didžiausią įspūdį  2gc klasės mokiniams paliko etnografiniai eksponatai, liudijantys mūsų protėvių gyvenimą, jų skausmus bei džiaugsmus. Eksponatų pažinimas mokiniams suteikė galimybę juos nupiešti ir apibūdinti. Daugumai sekėsi puikiai. Jų piešiniuose atgimė rateliai, rankšluostinės (abrūsinės), geldos, prosai (lygintuvai), bezmėnai (svarstyklės), dalgiai, pasagos, ližės, bruktuvės, krijeliai  ir kt.   Oi, nelengva buvo atspėti, ką reiškia dzūkiški žodžiai, bet mokytojai Dalei Jefimovai padedant, užduotys buvo įveiktos.  Dar sunkiau buvo 2gc klasės mokiniams pasakyti, iš kur kilusi malda „Tėve mūsų“?

        Žmonės visada mėgsta kalbėti vaizdingai, jie ieško pačių išraiškingiausių žodžių, neretai savo kalbą paįvairina ir patarlėmis, ir mįslėmis. Pabandėme  ir mes prisiminti pačias populiariausias patarles. Šių eilučių autorė pasakė patarlės pradžią,  o mokiniai ją turėjo užbaigti.

        XIV a. ir Kristijonas Donelaitis, ir Antanas Strazdas, ir Dionizas Poška patarles ir priežodžius ypač pripažino išmintimi ir sąmoju. Po to sekė posakiai, patarlės, priežodžiai iš įvairių rašytojų kūrybos. Teko galvą pasukti nusakant lietuvių rašytojų slapyvardžius.

        Netradicinę pamoką „IŠ kalbos ir iš gyvenimo išnykę daiktai ir žodžiai“ paįvairinome įmindami įvairias  mįsles. O mįslės yra daiktų poezija!

        Štai keletas jų:

        Raudonas šunelis po slenksčiu loja. (liežuvis)

 

Atėjo paukštis be sparnų
Tūpė į medį be šakų,
Atėjo boba be dantų,
Suėdė paukštį be sparnų.    (sniegas, saulė, žemė)

 

Du kamuoliuku į dangų įmesiu.  (akis)

 

Raitas joja už ausų kojas pasidėjęs. (akiniai)

 

Eina per ugnį – nedega,
Eina per vandenį – neskęsta,
Eina per šiaudus nešnabžda. (šešėlis)

 

Marių panos,
Silkių kasos,
Pančekos vandenyje mirksta. (nendrės)

 

 Viskas, kas buvo
Prieš du šimtus ar daugiau metų, –
Tebėra.
Niekas neišnyko ir neprapuolė,
Aš apčiuopiu
Tą patį kraujagyslės tvinksnį
Tavo, žmogau, smilkinyje
Ir tas pačias lūpas regiu,
Tariančias:
Tebūnie žodis!
Ir stojo žodis,
Kuriuo patikėjo laikas.

 

        Mūsų tautos istorinė praeitis, kultūrinis bei etnografinis palikimas turėjo neišmatuojamą įtaką visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Pažinti, suvokti šios kultūros svarbą – tai reiškia suvokti ir mylėti gimtąją kalbą, pažinti tautos istorinę patirtį, etninės kultūros bei tradicijų savitumą.Todėl ir mes, mokiniai, pasistenkime kalbėti visur ir visada tik gražia, vaizdinga ir taisyklinga gimtąją kalba, mokėkime  pamatyti, pažinti  ir įvertinti vertingiausius etnografinius eksponatus.

 

                                           Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė

 

 

 

KONTAKTAI

Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija

Adresas:

Vytauto g. 13, LT-67122 Lazdijai

Įmonės kodas: 190608487

SD draudėjo kodas: 580118

Direktorė Jurgita Mozerienė

Tel.: (8 318) 51 456

El.p.: lazdiju.gimnazija@lazdijai.lt