Kovo 16–oji kalendoriaus lapelyje įrašyta kaip Knygnešio diena. Todėl kovo 15 d. Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje vyko netradicinė integruota istorijos ir rusų kalbos pamoka „Kai buvo uždraustas lietuviškas raštas“, skirta Knygnešio dienai paminėti. Pamokoje dalyvavo 1g klasių mokiniai, o pamoką vedė istorijos mokytoja Salomėja Paškevičienė, rusų kalbos mokytojos Dalia Matūzienė, Liuda Kupstienė bei šių eilučių autorė.
Pamoka prasidėjo įdomia ištrauka iš 2011 metų režisieriaus Jono Trukano vaidybinio filmo „Knygnešys“. Jau pavadinimas pasufleruoja, ką bus galima išvysti: tai istorija apie amžiname pavojuje gyvenantį žilą knygnešį Mažvydą, lietuviškos spaudos draudimo laikais aprūpindavusį pažangius tautiečius lietuviška spauda, nešusį lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos vyskupui Motiejui Valančiui į Varnius. Mokiniams buvo įdomu išgirsti, kad „Knygnešys“ filmuotas Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Pažiūrėjus 10 minučių filmo ištrauką, toliau pamoką tęsė istorijos mokytoja Salomėja Paškevičienė. Ji pristatė pamokos planą, tikslus, uždavinius bei metodus. Kad mokiniai geriau suprastų, kokių klastingų tikslų Lietuvoje siekė carinė rusinimo politika spaudos draudimo metais, istorijos mokytoja peržvelgė sąlygas ir aplinkybes, kuriomis ta politika prasidėjo ir formavosi. Svarius argumentus šia tema pateikė bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė, paaiškinusi, kodėl būtent kovo 16-oji skirta paminėti knygnešiams. Atsakymas paprastas: tai įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena. Jurgis Bielinis – knygnešys, tapęs simboliu: jis laikraščio „Varpas” bendradarbis, sukūręs visą lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą. Daugiau kaip tris dešimtmečius šis išsimokslinęs kaimo žmogus iš Biržų rajono gabeno ir skleidė draudžiamas knygas. Daugelis garsių knygnešių iš Jurgio Bielinio išmoko tikrų knygnešystės gudrybių: kaip nepastebimai pereiti saugomą sieną, kaip gabenti ir platinti spaudą. Knygnešius jungė bendras tikslas – šviesti ir skaityti. Savaime suprantama, tai buvo drąsūs žmonės, kurie nepaisydami pavojų į Lietuvą gabeno uždraustą lietuvišką spaudą.
XIX amžiuje per Lietuvą nusirito dvi sukilimų bangos (1831 ir 1863 m.), kurios sujaukė tautos gyvenimą: buvo uždarytas VU, uždraustos visos valdiškos mokyklos ir lietuviška spauda lotynišku raidynu. Į Kauno seminariją kurį laiką nebuvo leidžiama priimti kandidatų, Vilniaus kunigų seminarija buvo perkelta į Petrapilį. Poetas Antanas Baranauskas tuometinę caro politiką nusakė žodžiais:
<…> anei rašto, anei druko mums turėt neduoda,
Tegu, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.
Štai tada ir prasideda rūstus tautos gyvybingumo išbandymas, kurio metu buvo sprendžiamas tautos likimas: ar išliks Lietuva, ar bus tik carinės Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštas.
Manoma, kad per 40 spaudos draudimo metų kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2000 knygnešių. Jie atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimus prieš lietuvišką knygą ir žodį. Ilgą kelią nuėjo lietuviai, kol susigrąžino spaudą lietuviškais rašmenimis. Didžioji šio kelio dalis teko slaptų lietuviškų mokyklų daraktoriams ir knygnešiams. Anot mūsų kalbininkų, šis žodis jau tuo nepaprastas, kad jo neįmanoma išversti į kitas kalbas. Taip yra todėl, kad knygnešio profesija atsirado sulig lietuvių spaudos draudimo. Tokio reiškinio kitos tautos neturėjo. Tų laikų knygnešiais buvo daugelis ano meto žmonių. Mūsų rajone žinomi 78 knygnešiai, kurie skleidė lietuvišką žodį. Tai spaudos gabentojai, platintojai ir skaitytojai.
Taigi lietuviškos spaudos draudimo gadynėje buvę daugiau negu sunku išmokti lietuviškai skaityti. Viena – nebuvę lietuvių mokytojų, antra – lietuviškų knygų, trečia – už visa tai grėsusi didžiulė bausmė. Visgi lietuviškos knygos alkis buvęs toks stiprus, kad niekas neįstengė jo nuslopinti. Labai sunkiomis to meto sąlygomis knyga buvo spausdinama ir platinama slaptai. Vaikai skaityti buvo mokomi taip pat slaptai: susirinkdavę į vieno ūkininko trobą keletas vaikų, kuriuos senelis apsisodinęs aplink save slebizavodamas mokydavo skaityti. Tiek vaikai, tiek pats „daraktorius“ kiekvienu momentu buvo pasiruošę būti užklupti caro žandarų ir apsvarstę ne vieną gelbėjimosi planą.
Likusi pamokos dalis – devintokų praktinė veikla. Susibūrę į grupeles, padedami rusų kalbos mokytojų Dalės Matūzienės ir Liudos Kupstienės, 1g klasių mokiniai skaitė tekstą, parašytą lietuviams carinės valdžios brukama „graždanka“. Vėliau mokiniams buvo padalintos įdomios užduotys, kurias jie turės įveikti namuose.
Pamokos „Kai buvo uždraustas lietuviškas raštas“ pabaigoje vyko diskusija apie lietuviško rašto draudimo padarinius bei mąstyta apie knygų skaitymo naudą ir jų ateitį. Mokiniai išsakė savo mintis ir sutiko su šių eilučių autore, jog knyga yra geriausias mokytojas, malonus bičiulis, kuris suteikia žodį, žodis išlaisvina, laisvė visuomet suteikia laimę, o laimė – meilę gyvenimui. Tai knyginė tiesa apie praeitį ir kelias į ateitį., todėl verta puoselėti visų kartų knygnešių atminimą, ir skaityti lietuviškas knygas, domėtis savo krašto istorija, puoselėti lietuvių kalbą, papročius bei tradicijas.
Devintokai noriai raštu reflektavo apie pamokos metu įgytas žinias ir įsivertino, ar gerai suprato pamokos medžiagą, ar pasiekė mokymosi tikslą, kokioje emocinėje būsenoje buvo bei kokias kompetencijas ir gebėjimus išsiugdė.
Džiugu, jog pamokoje buvo ugdomos tokios vertybės, kaip tautiškumas ir meilė kalbai, skatinamas domėjimasis tautos istorijos įvykiais, istorinėmis asmenybėmis, padėjusiomis išsaugoti lietuvių kalbą ir raštą, gilinamasi į skaitymo įgūdžius. Pamokoje mokiniai noriai diskutavo, bendravo ir bendradarbiavo.
Bibliotekininkė
Daiva Mikalauskienė
