„Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities”, – sakė mūsų tautos žadintojas ir patriarchas Jonas Basanavičius. Deja, pašėlęs laiko bėgsmas labai greitai užmaršties dulkėmis padengia praeities įvykius. Net garbingiausi ir skaudžiausi tautos istorijos momentai nugula į istorijos vadovėlius kaip šalti ir ne visada jaunosios kartos susidomėjimą žadinantys faktai. Gyvendamas visuotinės globalizacijos laikais, galėdamas laisvai keliauti po svečias šalis, paniręs į moderniųjų technologijų ir pramogų vandenyną, jaunas žmogus ne visada susimąsto, kam turi būti dėkingas už laisvę turėti šias galimybes. Ir nors istorijos vadovėliai ir dažno lietuvių rašytojo kūriniai pasakoja, kad visa tai, ką turime šiandien, yra pelnyta protėvių, senelių ir dar gyvų mūsų amžininkų krauju, kad juo aplaistytas kone kiekvienas mūsų mažos Tėvynės kampelis, geriausia istorijos pamoka ir pilietiškumo ugdymo priemone gali tapti gyvas praeities liudijimas.
Galimybę prisiliesti prie nesenos mūsų tautos praeities rugsėjo 26 dieną turėjo 1ga klasės mokiniai. LR Muitinės departamento kvietimu jie kartu su auklėtoja dalyvavo Medininkų memoriale jau 11-ąjį kartą organizuotame renginyje – Muitinės istorijos pamokoje, kurią vedė sunkiai per Medininkų žudynes sužeistas, tik per stebuklą išlikęs gyvas šio kraupaus įvykio liudininkas Tomas Šernas bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos generalinis direktorius Jonas Miškinis.
Šis renginys kasmet vyksta toje vietoje, kurioje 1991 m. liepos 31 d. buvo sušaudyti ką tik atkurtos Lietuvos valstybės sieną saugoję pareigūnai. To meto pasienio ir muitinės postai buvo tarsi politiniai nepriklausomos valstybės simboliai pasienyje, mažai kuo primenantys šiuolaikinius. Tai tebuvo statybininkų vagonėliai, neaprūpinti jokiomis ryšio priemonėmis ir pastatyti pasienio dykvietėse prie pagrindinių kelių. O juose – gyvi, neginkluoti žmonės, kad pasauliui būtų galima parodyti Lietuvos siekių civilizuotumą ir taikingumą. Toje muitinėje ir pasienyje materialinių pagundų dar nebuvo, žmonės ten dirbo vedami įsitikinimų. Pats Tomas Šernas, Sąjūdžio savanoris nuo 1990 kovo 11 d., pareiškimą į muitininkus padavė 1991 m. sausio 16-ąją – tą dieną, kai Lietuva laidojo sovietų agresijos aukas. Renginio metu šis tylusis mūsų tautos didvyris pasakojo, kad vos įkūrus Rytų Lietuvoje pirmuosius Lietuvos valstybės muitinės ir pasienio postus, juos pradėjo puldinėti Sovietų Sąjungai priklausęs OMON būrys. Iki tos lemtingosios nakties, nesulaukę jokio lietuvių pareigūnų pasipriešinimo, omonininkai apsiribodavo jų gąsdinimu, mušimu bei patyčiomis, taip siekdami išgąsdinti, priversti atsisakyti savo idėjų. Todėl ir liepos 31-osios naktį, pamatęs iš tamsos išnirusius siluetus, Tomas tikėjosi, jog per kitą dieną turėjusias įvykti savo vestuves jis galės svečiams papasakoti apie nakties nuotykį. Deja, ši naktis visam laikui negrįžtamai pakeitė jo gyvenimą…
Po T. Šerno pasakojimo apie pirmuosius Valstybės kūrimo žingsnius ir asmeninį patyrimą, mokinių laukė ekskursija į Medininkų šiuo metu didžiausią Lietuvoje muitinės postą, muitinės pareigūnų darbo pristatymas, kinologų ir jų augintinių pasirodymas bei pabendravimas prie arbatos.
Taip pat mokiniai aplankė netoliese esančią Medininkų pilį, architektūros ir istorijos paminklą, XIII–XIV a. buvusią vienu iš svarbiausių gynybos nuo kryžiuočių ir totorių punktu.
Pasakojimas iš I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoto didvyrio T. Šerno lūpų bei apsilankymas garbingą praeitį menančioje pilyje mokiniams turėtų padėti suprasti ne mažiau negu metus laiko skaityti vadovėliai…
1ga klasės auklėtoja Birutė Plečkaitienė
