Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos 5b klasės mokiniai su auklėtoja Laima Jakulevičiene paminėjo Motiejaus Gustaičio gimtadienį pasikviesdami į klasės valandėlę gimnazijos skaityklos darbuotoją Daivą Mikalauskienę, kuri labai įdomiai papasakojo apie Motiejų Gustaitį ir jo nuveiktus darbus. Ji sakė, kad Motiejus Gustaitis gimė 1870 m. vasario 27 d. Kauno gubernijoj. Jis turėjo brolius: Kazimierą, Juozą, Mykolą ir sesę Agotą. Tėvai – Kazimieras ir Elzbieta. Motiejui einant aštuntus metus, mirė jo motina. Jis mokėsi Aukštosios Panemunės pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. 1887 m. kovo 11 d. buvo Varšuvoje įšventintas į kunigus. Kunigavo Marijampolėje. Nuo 1897 m. studijavo Rėgensburge (Vokietijoje) – bažnytinę muziką, Romoje – kanonų teisę, Freiburge – literatūros ir meno istoriją. 1903 m. apgynė daktaro disertaciją Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetų“ tema.
1918 metais Motiejus Gustaitis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi. Lenkams užėmus Seinus, 1920 m. gimnazija perkelta į Lazdijus. Lazdijuose gyveno iki mirties, toliau ėjo gimnazijos direktoriaus pareigas. Jo dėka gimnazijai nupirktas namas su žemės sklypu, įsteigti moksleivių bendrabučiai, valgykla. Patalpos buvo mažos ir nepritaikytos mokyklai, todėl jas reikėjo plėsti. Vyriausybė per Seinų apskrities savivaldybę gimnazijos namams statyti paskyrė pašalpą. Šalia gimnazijos buvo pastatyti du nauji mediniai namai: viename iš jų įrengtos keturios klasės, o kitame – mažesniame namelyje – butas direktoriui. Šio namelio statybai ir įrengimui daug pinigų pridėjo pats M. Gustaitis, rūpinosi, kad kuo gražiau ir meniškiau atrodytų, būtų įdomios architektūros. Šiame nedideliame vieno aukšto pastate buvo direktoriaus darbo kambarys ir kartu miegamasis, o antroje namelio pusėje – gimnazijos raštinė. Prie namelio buvo nutiesti takeliai, padaryti suoliukai, pasodinta gėlių. 1936 m. gimnazija išsikėlė į naujas patalpas. Nuo 1937 m. jame įsikūrė Lazdijų biblioteka.
Dzūkijos krašto švietėjas Motiejus Gustaitis buvo Seinų „Žiburio“ gimnazijos Lazdijuose direktorius, kunigas, poetas, vertėjas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, pedagogas.
Jis savo mokiniams rašinėliams paruošdavo skirtingas temas. Surašęs ant lapelių sudėdavo į savo skrybėlę ir kiekvienas turėdavo išsitraukti. Mėgo vilkėti ilgą paltą, kuris jam suteikė solidumo.
Motiejus Gustaitis buvo visiems labai tolerantiškas. Ar turtingas, ar vargšas, senelis ar vaikas, nepaisant tikėjimo, išsilavinimo ir įsitikinimų – visus mielai priimdavo, šelpė ir guodė. Net ir ne lietuviškos miestelio visuomenės buvo labai gerbiamas. Gyveno labai užsidaręs savyje ir vienatvėje. Visada tylus, susimąstęs. Visas jėgas skyrė literatūrai, ypač poezijai. Savo eilėraščius Gustaitis spausdino to meto periodiniuose leidiniuose: „Tėvynės sarge“, „Draugijoje“, „Viltyje“.
M. Gustaitis neapleido Lazdijų ir viso Dzūkijos krašto iki pat savo mirties. Jo palaikai ilsisi Lazdijų kapinėse, krašte, kuriam jis atidavė ne tik dalį gyvenimo, bet ir savo meilę paprastiems šio krašto žmonėms. Savo tolerancija, vidine inteligencija visur ir visada buvo pavyzdys mokiniams ir mokytojams. Motiejus Gustaitis mirė nuo širdies smūgio 1927 m. gruodžio 23 d. 57 metų Lazdijuose.
Visiems klasės vaikams netradicinė klasės valandėlė labai patiko, buvo labai įdomu sužinoti apie Motiejaus Gustaičio gyvenimą ir daugiau faktų apie jo veiklą. Manau, kad kiekvienas Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos bendruomenės narys, turėtų bent minimaliai žinoti apie gimnazijos įkūrėją.
5b klasės mokinė Smiltė Skripkaitė
